Nemenkai šiemet prikamavo ūkininkus lietingi orai. Pavasaris buvo šaltokas, anksti pasėtame vasarojuje greičiau atsirado piktžolės negu daigai.
Vitas Maksimavičius iš Rakelijos sako turintis mažai ariamos žemės, nes dauguma tai pievos ir kukurūzų laukai. Ūkininkas tvirtina, kad žieminį javą sėti daug geriau, nes duoda geresnį derlių, kvietrugių didelės varpos ir dideli grūdai. „Bus duonos“, – sakydavo jo tėvukas Antanas, kuris apie duoną kalba pačiais palankiausiais žodžiais:
– Seniau, jei kur rugių nepasėdavo, tai nuodėmė buvo ar aplaidumas. Nesitikėjau, kad man pasenus rugiai jau išeis iš mados. Jų beveik nesėjama, nes atsirado kvietrugiai, kurių grūdų yra daugiau ir didesnių. Taip pat nesitikėjau, kad kada nors nebus kepama naminė duona…
O vaikystėje taip kvepėdavo tėvelio raikoma mamos iškepta naminė duonelė, kad iki šiandien to nepamiršau. Tokio skonio duonos niekur seniai neragavau. Kaime kas dvi savaites mamai tekdavo kept, nes tai viena kaimynė iškepa ir visiems padalija po kepalą, tai kita. Dažnai kai keturis didelius kepalus iškepdavo, tai ir visom šeimom vis šviežia buvo, nes kitą sykį kita šeimininkė kepė.
Mama vis pasilikdavo tešlos raugo stiklainy kitam kepimui. Dar ir kaimynėms duodavo arba iš jų gaudavo, jei pamiršdavo pasilikti. Iš likučio tešlos virdavo sriubos. Užbaltintą trupučiu pieno arba grietinės valgėm su bulvėm.
Rugiai visur buvo svarbiausi. Paskui miežiai kiaulėms, arkliams būtinos avižos, žąsims žirniai ir vikiai, vištoms ir sau pyragams – kviečiai.
Duonai iš vakaro į duonkubilį (iš lentučių sudėtas indas, suveržtas dviem lankais) suberiama ruginių miltų, įdedamas raugas ir pamaišoma su drungnu vandeniu, kad per naktį išsivaikščiotų. Rytojaus dieną į duonos tešlą dėdavo druskos ir kmynų, pildavo daugiau vandens ir berdavo miltų. Minkydavo, kol tešla nelipdavo prie rankų. Išminkytą dėdavo į skardas arba ant kopūstų padžiovintų lakštų ir, pašlapinus rankas vandenyje, išlygindavo paviršių, dar ir kryželio ženklą įspausdavo. Tik iškilusią, išakijusią pašaudavo į iškūrentą krosnį, pažėrus į galą žarijas arba jas išėmus.
Iš kvietinių miltų mama užminkydavo pyragą. Pikliuotų – tai tik didžiausioms šventėms.
Rugius ir kviečius austuose lininiuose maišuose dažnai kelių kaimynų nuveždavom į Seinų arba net Krasnapolio malūną, kad sumaltų. Žmonių buvo eilės, reikėdavo visą dieną laukti, kada sumals. Taikėsi, kad malūne pridegindavo miltus, tai paskui ir duona neskani išeidavo. Taikėsi, kad ir vėjas ar malkos buvo kalti, ar per skysta tešla, ar troboj šaltoka, tai neišsivaikščiojo raugas.
Laikai pasikeitė, mažai kas kepa namuose, o dar apie aštuntąjį dešimtmetį visur kepta ir krosnys koklinės buvo. Po tų metų įvedus elektrą, namai išgražinti, pastatyti nauji, o juose mažai kur yra molinė šilta krosnis ar koklinė, ant kurios žiemą susirisdavo vaikai ir suaugę pasišilti. Mažai kas moka padaryt gerą krosnį, kad tinkamai eitų liepsna, dūmai ir gerai šildytų.
Mados grįžta. Jau girdėjau, kad tai šen, tai ten kepa namuose šeimai savo duoną.
Man šeimoje gerai. Sakoma: kai save mylėsi, tai ir tave mylės. Stengiuosi neįkyrėt. Gera marti, anūkutės jau išaugusios, studijuoja Varšuvoje. Sūnus Vitas su marčia Irute augina būrį karvių, o aš triušius turiu ir užsiėmimą šiokį tokį. Vargo tai esu matęs nemažai, bet dabar tai man gerai, geros sąlygos. Kartais nuvažiuoju į Seinus pas sesę Aldutę ar į Žagarius pas kitą sesę – Antanavičius. Kaimynystėje gyvenusi sesuo Janulevičienė mirė. Liūdna, bet ką padarysi? Toks gyvenimas… Brolio ir mažos sesutės netekau seniai. Taip pat anksti mirė žmona, pagimdžiusi antrą sūnelį. Likimas taip susiklostė, kad ji vieną pasiėmė į kapus, kitas liko man. Užaugęs daug padėjo. O jo vaikystė tai, žinia, kaip su tėvu: buvau jam ir motina sykiu, bado nematėm, bet darbo tai per akis buvo. Tačiau kažkaip pavyko. Kai Vitukas užaugo, buvo lengviau. Džiaugiaus ir dabar dėkoju Dievui, kad jis nepabėgo kur į miestą ar kitą šalį, o liko su manim, gražiai su savo žmona prižiūri ūkį, sutaria su kaimynais, giminėm. Darbo tai visada daug, bet suspėja ir su šienavimais, ir arimais. Šiemet orai išvargino nemenkai, daug šieno sušlapo per lietų, bet vis tiek pavyko surinkti. Kukurūzai išaugo kaip miškas, nors iš pavasario, kai šalta buvo, atrodė, kad menkai dygo.
Parduodamų ūkio produktų kainos pas mus, kaip ir Lietuvoje, mažos, bet nueini į krautuvę, tai keliskart tiek užmokėti reikia už bulves, obuolius, miltus, mėsą, pieną. Siūloma kurti bendroves ir žemės ūkio produktus parduoti tiesiogiai miestiečiams. Bet ar kas mūsų mažoje visuomenėje tuo užsiims?
***
„Šie metai Lietuvoje, lyginant su ankstesniais, ūkininkus džiugina itin gausiu grūdų derliumi. Tačiau skaičiuodami būsimus pelnus žemdirbiai keikia ne tik nepalankius javapjūtei orus, bet ir stringantį grūdų supirkimą.
„Lietuvos geležinkeliai“ prieš šią javapjūtę pakeitė grūdavežių skirstymo tvarką, tad supirkėjai skundžiasi, kad negali priimti iš ūkininkų javų ir jų išvežti. Vagonų trūksta, iš smulkiųjų žemdirbių javai išvis nepriimami.
Kaip visos Lietuvos, taip ir Lazdijų rajono savivaldybės ūkininkai imasi už galvų ir bėdoja, mat ne visi turi sandėlius derliui laikyti.
Kaip „Dzūkų žinioms“ sakė Lazdijų rajono, Būdviečio seniūnijos, Pagrūdų kaimo ūkininkas Albinas Padgurskas, derlius šiais metais labai geras, tačiau neturintiems sandėlių žemdirbiams juos nors į balą pilk. „Prieš kiek laiko buvo baisios eilės, dabar visiškai nesuperka. Ir džiaugsmas dėl derliaus, ir galvos skausmas, kur padėti. Štai tokia nelengva ūkininko dalia. Negana to, kad orai nelepina, tai dar ir pardavimo sąlygos komplikuotos. Neperka nei Šeštokuose, nei Marijampolėje”, – skundėsi ūkininkas.
„Šie metai pakankamai šlapi, oro sąlygos javapjūtei prastos, ūkininkus spaudžia laikas ir jie atveža grūdus, kurių drėgmė 18–22 proc., taigi ir džiovyklos yra perpildytos. Vagonų alternatyvos – nuskambėjusi žinia, bet, regis, ši situacija prasislinkusi. Situacija liūdna – pilni elevatoriai šlapių grūdų“, – sakė AB „Kauno grūdai“ Augalininkystės padalinio vadovas Raimundas Surdokas.“ („Dzūkų žinios“, rugsėjo 7 d.)
G. Pakutkienė, punskas.pl