Likus savaitei iki Velykų, Verbų sekmadienį, pašventinta verba būdavo išplakami namiškiai, kad nesirgtų. Verbos laikytos namuose virš krikštasuolės, už pakabinto šventojo paveikslo, iki kitų metų. Jos saugojo nuo nelaimių, perkūnijos, piktųjų dvasių.
– Verbom prisilaužam pundelį šakelių karklo, kadagio ir serbentų. Visadu turėjo būc gyvos, žalios. Cikėta, kad verbos turi magiškos galios. In verbų nedėjo drebulės šakelių, o kitų medzų ciko. Kur augo blindės (prie Varliabalės blindės ir dar labai auga, ir vėliau apsipila ankscyvais žiedukais, o kap peržydzi, žiedų vietoj būna kap balta vilna) ir beržai, ėgliai, kadagiai, žilvicis, tai labai vercytos jų šakelės ir dėtos in verbas, – sako Algis Macukonis.
Po septynių gavėnios savaičių (kūno ir dvasios apsivalymo) ateina Jėzaus Prisikėlimo šventė – Velykos. Jos būna ankstyvos arba vėlyvos, – sako žmonės. Žvelgta į mėnulį. Nuo seno vis buvo švenčiama pirmą mėnulio pilnaties sekmadienį po pavasario lygiadienio. Pastovios datos nėra. Anksčiausiai Velykos būna kovo 22 d., vėliausiai – balandžio 25 d.
Po rarotų šeimos susėda pusryčiauti. Ant stalo būna pašventintų patiekalų. Vakarop einama lalauti (iki antros dienos ryto). Paprotys pamaži nyksta, nors dar, kaip sakė Anelė Jančiulienė, Žagarių entuziastų grupė beveik kasmet apvažiuoja ir savo kaimą, ir Radžiūčius su barškalais, skambiom dainom žadindama žemę po žiemos.
Antrą Velykų dieną vis dar populiaru laistytis vandeniu. O trečią dieną jaunimas žaidė ir vaikinai sūpuoklėse supo merginas. Tai pamena Marijona ir Ona Dapkevičiūtės. Žagarių jaunimas rinkosi Krasnagrūdos dvare, kur buvo didelės sūpuoklės. Ketvirtą Velykų dieną, vadintą ledų diena, negalima dirbti, liesti žemės. Savaitę po Velykų niekur neskubant sakyta: „Jei šią savaitę neskubėsi, tai toli nueisi“.
Marijona Dapkevičiūtė pasakoja:
– Mūs namuose ypač paisyta Velykų Dzidzosios savaitės, ypatyngas buvo pasnykas Dzidzįjį penktadienį. Valgyta grybukai, bulvės, jei duona su salamoku. Nei pieniškų dalykų, nei mėsos nevalia buvo. Iškepus duonų cėberukan palikdavo po myltais raugo kitam duonos užmaišymu ir buvo dėl žūrukės. Duonos raugo palieka kiek tai, tai virė žūrukį – tokių kap buizukį. Užbalcina grietini, ir su bulvėm skanu buvo.
Labai nusibosdavo plakimas, mušimas. Sposkoj pripila grietinės, kap parūgsta – duoda mušč. O jau nusibosta: muši, muši, kol susima in grumtukus ir darosi sviestas, aciskira maslionkos.
Algirdas Pakutka mena:
– Seniau per Velykas sniegas vis, niekad nebuvo, kad be sniego. Žaidėm sniegi kamuoliu. O pavasarop, kap sniegas laidosi – užlieja balas. Pievos mirkdavo, kol upi ar groviu nutekėdavo in ažarus. Tai daug raikėjo laiko. Kiekvienų pavasarį vis pievos kap ažaras atrodzydavo. Vargai baigėsi, kap sumelioravo, kasė grovius.
Kalėdom ir Velykom mama vis kepė mielinį pyragų su aguonom. O gavėnioj prišalvėja stori lašiniai sūdzyti. O jau gardumas su svogūnu, duonu! Darytas ir kindzukas, vis kabojo iki rugiapjūtės an aukšto prieg kamino ir dzūvo, pereidzinėjo kvapais nuo visokių žolukių, kad ir bogužų, katrų seniau an zolagų daug kur augo.
Kastulė Marazaitė-Subačienė prisimena:
– Per septynias gavėnios savaites nevalgėm mėsos tračadieniais, penktadieniais ir šaštadieniais. Sakyta: jei kas gavėnioj linksminas, tas per Velykas verks. Per gavėnių talkose buvo žaidimų, baikos riestos, bet be muzikos, be dainos, be barnių. Jei krikščynos, tai cykios, jei šliūbas, tai cik per Juozines – kovo 19 dzienų, ir be baliaus, be vestuvių, cykiai.
Gavėnioj visur kūlimo buvo, tai suveidzinėj vieni kiciem padėc. Paskui raikia atkūlc. Po darbo in suvėjimus, vadzytus pravadus, tai ir smagu buvo suveic. Pas mus buvo trys merginos – aš ir dzvi sasarys, ir da samdomas bernas, o kaimynų dzvi mergos – tai smagu buvo suveic vakaroc. Tai vieni vylnų kedena, kitos verpiam, tai mezgam, tai žąsų plunksnas plėšom. Tėtė tai pancus vijo iš pakulų, pats verpė kanapinį siūlų, ba daug sėjo kanapių. Jis gerai ir mezgė an lantukės ventarus žuvimi gaudzyc. Da ir aš mokėtau, ba padėdavau. Jis ūkinykauc buvo pavedis bernu, katris svirni gulėdavo – kap sakė – prie grūdų. Laisdavo jam tėvas parduoc žmonėm grūdų, cik tėtė vis sakydavo: „Mokėk tep tvarkycis, kad būtų iš ko padotkas užmokėc ir laukai apsėc“. Tai geras ir darbštus buvo tėvo samdomas bernas – iš Žvikelių Petras Matulevičus. Jis pas mus išdzyrbo 8 metus. Jis ir mūs vyrausios Benės krikšto tėvu buvo. Jam tėvai paskui ir vestuves iškėlė.
Tėvas viskuom kitu užsiimdavo, įdomių dalykų prigalvodavo, kap girnom formų pasidaryc, iš medzo visokius žaislus išdroždavo, keturis paukštukus gražus, katriej sukdamiesi an lantukės lynkcojo galvukėm. Tai iš beržo kulbukių pridroža maišalin grėbliam dantų ir pakabina an laktukės, kad dzūtų, tai vasarai kap padovanota: jai grabojanc šienų išlūžta, tuoj apkeica sveiku. Tai slastukus pelėm pats sugalvojo. Tėtė mūs da pašūrukėj sienoj buvo instrikdis iš žiemių pusės tokių su atšaku gluosnio šakelį ir ryti užėjis jau žinodavo, kokias oras bus. Rankose turėjo jautrumų, ba jose laikydamas šakelį ir sau, ir kiciem rasdavo vandenio gyslų. Ty kasdavo šulnį – gėlas vanduoj buvo.
Pats per savi tėtė išmoko kalviauc ir kalvį turėjo insitaisis. Darė roges, važus, apkauscydavo ir sau, ir kiciem. Kalvukė buvo prie pac ažaro. Ūkis nemažas, su 32 ha žamės, bet visus lauko darbus pavesdavo bernu. Tėvas apkauscydavo Prano Leonavičaus padarytų tai sposkų sviestu mušč ir kitokių muštuvį – rankom sukc, tai kaustė lankais Prano padarytų ir statinį kopūstam raugc.
Gavėnioj primerkia žyrnių, papilvės papjausto, tai lakonioj deda sluoksniais: žyrnių sluoksnį, an jo lašinukai iš papilvės, vėl sluoksnis žyrnių, svogūno ir vėl lašinukų. Kepė prie duonos kepimo ir labai skanu buvo bulviniai blynai an lakštų, prėskucai.
Man gyrnom dar teko malc rankom, kol sugalvojo ir padarė an maniežo kap malūnukų. Kviecai gerai augo an mūs žamės, tai su vištų kiaušiniais ir kviecų myltais pyragų, būlkų skanių ir gerų kepėm visadu, kap buvo suruošta kepc duonų. Velykom prašmatnybių nebuvo, ot pyragas, būlka, kap ir visur. Dar atrodzytų labai paprasta, bet tadu tai buvo nepaprasta, laukiama ir labai skani.
Verda Velykom kumpį, skobukių, skilandzį prapjauna, kopūstų. Visi in bažnyčų an rarotų, o vienas lieka namie valgio šyldzyc, bulvių vyrc. Grįžį tėvai vaikam maistų paduoda po sietu (kiaušiniai, karšta mėsukė, bulvės, duona, būlkos šmotukas). Vaikų buvo mūs namuose nemažai, be mūs trijų, da ir tėvo sasarės Anelės: Genė ir Juozus. Anelė su visais vaikais ir poterų mus išmokino, ir gerų darbų. Bet taikėsi, kad mus palieka cik su bernu, tai jis nustato laikrodzį ir liepia per pusvalandzį rėkc, kiek pajiegiam, o sučirškus nustoc. Tai paskui kap aguonom užsėta labai cyku buvo.
Kepė ir žuvis. Išdarinėtas perdeda sluoksniu pjauscytų lašinukų. Kepė duonos pečuj po duonos kepimo. Tėtė mokėjo žuvis ir parūkyc, skanu buvo. Pirko ir silkių. Sakydavo, kad sau ir kiekvienam an kaulų gerai. Žydas po kaimų vežojo silkes ir mainėsi an drabužų.
Prie manį triskart duso, troško mūs ažari žuvys. Tai pridaro aketių, o paskui cik suranka žuvis. Tadu tai buvo daug prisūdį ir pridzovinį (dzovino po duonos kepimo pečuj). Dzovytų dėjo in verdamus barščius. Skanus viralas.
Pas mus dėl valgio nebuvo bėdos. Tvarti buvo kiaulių ir visadu laikyta po penkias karves. Žiemai primuša sviesto, prideda in molinius pieninius tokius puodus, pridengia krieno lapais arba kap pergaminas popierum, ir tep stovi šaltoj kamaroj. Tai sūrų prislagia, pridzovina, tai kap bulvių priverda, uždeda papjauscyto sūro an išvirtų bulvių. Tai ir dar net sailė varva – ot gardumas!
Po Verbnyčų bitių vašku marginta vyrtus kiaušinius. O paskui in kvarbas – nuo cibulių lukštų arba gluosnio, alksnio žieves užpila vandeniu, jose aptraukia ir vilnonius siūlus, ir kiaušinius. Tėvas tai prideda surūdzijusių gelažų, kokso dzindrų (iš kalvės žaizdro iškūrytų tokių angliukų), užmerkia viskų vandenin kacili, tai siūlus arba margucus labai gražai juodai apkvarbina. Tai ąžuolo žievių padroža, padzovina, paverda, tai pieskinė spalva būna.
Gražausia mūs šaimynoj apdažytus tai skucinėjo tėvo sasuoj Jalauskienė Katrė – ji visadu paukštukų su laišku (kap laiškelį neša dzobukan) išskucinėdavo. Kiaušiniai turėj būc švarūs, an šiltų gerai lipo vaškas. Pamargina ir deda in užplikytus svogūnų lukštus. Daug jų reikėdavo primargyc, ba raikėjo visiem krikštavaikiam duoc, o tokių visi daug turėjo.
Kiaušinių tai ir prie ažaro meldzyni prisirankam. Ty dėjo mūs žąsys ir gulbių, laukinių ancų taikėsi. Kap paimi, vis ciek sudeda da dėl savo jauniklių, kad turėtų ko ištupėc. O gulbės ty kap jei matydavo, kad per daug lizdi sudeda, tai padaro skylukes ir ty kap išpuca – rasdavom tokių tuščų, nesumuštais lukštais kiaušinių. Jiej pamargyci ilgai stovėjo.
Ačiū už pasakojimus.
Genutė Pakutkienė, punskas.pl