Ar tikrai „nekišk nosies, kur nereikia“?

Liaudies išmintis sako: „Nekišk nosies, kur nereikia“. Kuris iš jūsų mėgsta vartoti šį posakį? Ko gero, kiekvienas, nes gerbiate savo privatumą, asmeninį gyvenimą, kuriame telpa tik jūsų sukurtas pasaulis. O kas jame yra? Galbūt kiemas arba pieva, gal namai arba sodas, galbūt kambarys arba darželis, gal lova arba palapinė, galbūt stalas ir mėgstama kėdė arba miesto parkas ir suoliukas, gal knyga arba pokalbis su draugu…

O kas, jeigu tavo pasaulis telpa virtualioj, o gal priešingai – realioj erdvėj? Galbūt tavo gyvenimą formuoja tikros gatvės ir miestai, galbūt jame pulsuoja adrenalino gyslelė, erzinama kalnų viršūnėmis ir lėktuvo sparnų aukštybėmis arba vandens gelmių nežinomybe ir vėjo greičio gaiva… O gal jį mėgsti pagardint kelionėmis ir kultūrų skoniu arba savo kaimo gėrybėmis ir miško labirintais? Vėlgi kas čia tokio, kad sugebi pusę pasaulio perbėgti pirštų miklumu? Galbūt tau patinka sėdėti verandos gale ir žiūrėti į Amerikos kanjonų raudoniu nudažytas skulptūras? Galbūt tavo erdvėje sklando šamanų paslapčių išmintis arba „illuminati“ nežinomybės jėga, o gal… juk gali būti bet kas, bet kur ir bet kada, ar ne? Mano pasaulis – mano reikalas. Suprantama, bet kaip suprasti dabartinės visuomenės elgesį, kuris prieštarauja tam, apie ką šnekama?

Šiais laikais visuomenė piktinasi, kad jiems trūksta savo gyvenimo, kuriame nebūtų svetimų akių, kaimyno ausų, o geriausia, kad nieko aplink nebūtų – tik aš ir mano reikalai – mano gyvenimo būdas, mano pasirinkimai ir mano tikslai. Lyg ir aišku – niekas nenori pašalinių žmonių dėmesio. Tačiau labai dažnai atsitinka taip, kad visiškas atsitvėrimas nuo aplinkos veda prie vienatvės. O kas tada? Tada atsiranda dėmesio trūkumas. O kas tada? O tada atsiranda būtinybė praverti užmūrytus vartus. Įdomu, kaip visa tai vyksta. O tai įvyksta labai paprastai ir itin greitai. Na štai – turime virtualų pasaulį, kuriame informacijos srautas teka, kaip sakoma, žaibo greičiu. Patekti į jį šiandien gali kiekvienas ir tai nereikalauja jokių pastangų. Pakanka paspausti kelis mygtukus ir jau esama ten – internete – galimybių galimybėje. Nereikia net klausti „O kur ten eiti?“ Tai pasenęs klausimas ir neaktualus šiuolaikinei visuomenei. Visi žino, kad išgarsėti, na, galbūt šiek tiek apie save pasauliui papasakoti, paprasčiausia yra socialiniuose tinklalapiuose. Vienas tokių yra žinomiausias jauno genijaus sukurtas feisbukas. Kad ir kaip nelietuviškai skamba „feisbukas“, „veidaknyge“ jį vadinti nepatogu ir lyg juokinga… (Vargu ar iš viso lietuviškas atitikmuo kada nors prilips mūsų kalboje.)

Taigi, kas vyksta feisbuke? Viena informacija pakeičiama kita, viena nuotrauka kita ir t. t. Kas kelias sekundes žmonės skelbia įvairiausias naujienas, publikuoja skelbimus, pasakoja istorijas ir daug kitų dalykų. Kuo daugiau skirtingos informacijos, tuo labiau feisbukas tobulėja, savo vartotojams sukuria vis daugiau galimybių ir pasirinkimų. Taip šis virtualus pasaulis pritraukia dėmesio trūkumą jaučiantį asmenį. O kaip sulaukti kitų dėmesio? Pakanka paprasto užrašo, pavyzdžiui, „man liūdna“, „kodėl tik man taip yra“ arba „šiandien įvyko kažkas nuostabaus“, „Pagaliau! Pasiekiau savo tikslą!“. Ir viskas. Nesvarbu, ar pasidalinsime teigiamomis, ar neigiamomis emocijomis, dėmesys garantuotas. Jeigu asmens profilis feisbuke prieinamas ne tik draugams, bet ir feisbuko vartotojams visame pasaulyje, greitu metu atsiras asmuo, kuris sukomentuos paskelbtą įrašą. Koks skirtumas, ar tai paguodos, ar sveikinimo žodis – tikslas pasiektas. Kiekvienas komentaras – tai dėmesys.

Kuo toliau, tuo man aiškesnis šiuolaikinio jaunimo posakis: „Internetas visagalis“. Seniau žmonės, norėdami turėti draugų, tapti žinomais, trokšdami ką nors įgyvendinti arba pamatyti, turėdavo labai stengtis, kad užsitarnautų norimą vietą visuomenėje. Tada buvo daug melstasi, nes buvo tikima, kad Dievas daro stebuklus, padeda žmogui tapti tuo, kuo nori. Šiandien mažiau ieškoma pagalbos religijoje, kadangi žmogus mato, kad internete galima beveik viską pasiekti, realizuoti save. Taip išeina, kad dažniau „einama į internetą“, kuris atidaro visą pasaulį prieš akis. (Dabar suprantu, kad Arthuras Charlesas Clarke‘as 1956 metais rašydamas mokslinės fantastikos romaną „Miestas ir žvaigždės“ numatė tai, kas iš tikrųjų gali įvykti netolimoje ateityje. Ar kas nors XX a. viduryje būtų patikėjęs, kad žmogus bus priklausomas nuo kompiuterio, kad kompiuteris taps dievu, kuriuo vadovausis žmogus? Na, galbūt per stipriai pasakyta, kad kompiuteris gali būti dievu, bet neigti taip pat negaliu, nes juk yra visokių žmonių, turinčių savo įvairiaspalvius gyvenimus. O gal tik dabar pradeda pildytis jo pranašystė?..)

Grįžtant prie feisbuko, jau gana seniai pastebėtas keistas reiškinys, jog socialinis tinklas vis dažniau tampa asmens gyvenimu. Kaip tai suprasti? Jau ne vienas vartotojas įsitraukė į feisbuko pasaulį, kuriame lankosi ne kiekvieną dieną, o kiekvieną paros laiką, t. y. rytą linkima skanios pusryčių kavos, per pietus dalijamasi dienotvarke, o vakare pranešama, kad vykstama į kiną, barą ir t. t. Dabar net nereikia nieko rašyti, vargintis kuriant sakinius. Pakanka „užklijuoti“ nuotaikos ar savijautos veidelį… Ir tokiu būdu šiuolaikinė visuomenė pasidalina džiaugsmais ir vargais. Bet ar tai gerai, ar blogai – negalima vienpusiai nuspręsti, nes turbūt kiekvienas dalykas turi teigiamą ir neigiamą pusę. Tačiau sudėtinga suprasti žmogų, kuris skelbdamas informaciją apie save arba savo veiklą taiko frazę „nekišk nosies, kur nereikia“. Akivaizdu, kad šiandien lyg ir norima išlaikyti privatumą, bet tuo pačiu „prašoma“ jį sudrumsti…

O pabaigoje norėčiau paklausti, argi šis (ne tik mano) pastebėjimas šiuolaikinėje visuomenėje (jeigu ką, kalbu apie moteris ir vyrus) neprimena moters sindromo – „atstok“ = „priglausk, asile“?

Jurgita Stankauskaitė, punskas.pl