Pasibaigė dar vieni mokslo metai. Moksleiviai sulaukė išsvajotų atostogų. Tačiau mokslo metams pasibaigus nesibaigė lietuvių švietimo problemos. Laikina ramybė greičiau pranašauja artėjančią audrą negu giedrą vasarą. Nieko naujo, juk nuo pat lietuvių švietimo po Antrojo pasaulinio karo atsikūrimo Seinijoje pradžios netrūko rūpesčių ir abejonių, ar dar vienus metus išsaugosime mokyklų tinklą, ar niekada nesibaigianti švietimo reforma ir diegiami „patobulinimai“ nesmogs tautinių mažumų mokykloms. Jos kaip tik mažiausiai atsparios švietimo ministrų užgaidoms, kadangi visos Lenkijos mastu beveik nematomos ir nedarančios jokios įtakos visai švietimo sistemai.
Štai ir vėl stringa „Žiburio“ mokyklos finansavimas. Jau kelintas mėnuo iš eilės Seinų miesto savivaldybė neperveda iš Varšuvos gautos švietimo subvencijos („mokinio krepšelio“). Daugelis girdėjome apie Seinų miesto finansines problemas, tačiau ar lenkiškų mokyklų mokytojams neišmokami atlyginimai? Žinoma, kad išmokami. Su maniakišku užsispyrimu periodiškai nuo 2005 m., kai buvo įkurta „Žiburio“ mokykla, įvairiausiais būdais bandoma ją varginti. Tai kelis mėnesius delsiama pervesti lėšas, tai nemokama už dalies darželinukų mokymą, ignoruojami prašymai grąžinti skolas, neigiamas tautinės mažumos mokyklos statusas, priekaištaujama, kad mokykla drįsta priimti Lietuvos pagalbą ir pan. Ir pasirodo, jog nieko negalima padaryti. Juk ne kartą (paskutinį kartą š. m. balandžio mėn. Lenkijos Seime) lietuvių bendruomenės atstovai prašė Švietimo ministerijos, tautines mažumas globojančios Administracijos ir skaitmeninimo ministerijos, Seimo narių… padėti sustabdyti įvairiais būdais vykdomą diskriminaciją.
Švietimo ministerijos viceministras Miroslavas Sieliatyckis (Mirosław Sielatycki) pažadėjo pasidomėti šiuo klausimu ir paprašyti Seinų savivaldybės pervesti vėluojančias lėšas. Prašymai, matyt, nedaug tepadėjo, kadangi po mėnesio situacija vėl kartojasi. Kaip patikėti aukšto rango valstybės pareigūno nuoširdumu ir nešališkumu, kai vadovaudamas Lietuvos ir Lenkijos premjerų įkurtai švietimo ekspertų grupei jis nevengė griežtos retorikos ir reikalavo, kad Lietuvos Respublikos Seimas atšauktų naujai patvirtintą Švietimo įstatymą? Negi manė, kad Lietuvos Seimą tinka labiau pabarti negu Seinų miesto tarybą?
Metai įpusėjo, o apie žadėtą finansinį priedą tautinių mažumų mokykloms, kuriose dėstoma tautinės mažumos kalba, ir toliau nieko negirdėti. Nors tiek gerai, kad po dvidešimties metų pradėta pripažinti, jog tos mokyklos finansiniu atžvilgiu buvo diskriminuojamos, nes gaudavo tokį pat priedą kaip mokyklos, kuriose tautinės mažumos kalba dėstoma kaip papildomas ir neprivalomas dalykas. Tuo veiksmingai naudodavosi savivaldybės, kurios net girdėti nenorėdavo apie lietuviškų klasių steigimą, o mielai organizuodavo neprivalomą lietuvių kalbos mokymą. Lietuvių švietimo plėtra blokuota tol, kol beveik nebeliko ko mokyti.
Pasižiūrėkime į lietuviškų mokyklų gimnazistų ir Kovo 11-osios licėjaus Punske egzaminų rezultatus. Jie pasiekia visos šalies vidurkį ir labai panašūs į gretimų lenkiškų mokyklų rezultatus. Tačiau verta atkreipti dėmesį į dalį egzaminų, kuriuos kiekvienais metais lietuviai išlaiko kitaip negu kaimynai. Tai kalbų, ypač anglų kalbos, egzaminas. Šį egzaminą lietuviai išlaiko kone dvigubai geriau nei lenkiškų mokyklų absolventai. Aišku, priežasčių gali būti daug, ir visų pirma geri rezultatai priklauso nuo mokytojų kompetencijos. Tačiau neginčijama priežastis yra ir ta, kad kalbų mokymuisi mokiniai turi reikiamus, ta kalba, kuria mokosi, išleistus vadovėlius. Išdalinkime lenkiškoms mokykloms tiksliųjų ir gamtos mokslų lietuviškus ar kita kalba išleistus vadovėlius ir duokime lietuviams lietuvių kalba parašytus vadovėlius. Įdomu, kokie būtų rezultatai? Neteigiu, kad kaip nors ypatingai gabumai priklauso nuo tautybės. Taip tikriausiai nėra. Lietuviškų mokyklų moksleiviai paprasčiausiai priversti mokytis daugiau, ilgiau ir intensyviau. Tačiau dėl lietuviškų vadovėlių stokos, klaidingų užduočių vertimų į lietuvių kalbą egzaminų rezultatai tikrų jų kompetencijų ir įgytų žinių neatspindi.
Žinoma, reikia tikėtis, kad Lietuva, nors ir nebuvo „žalioji sala“ kaip Lenkija pasaulinės krizės audroje, ir toliau rems mūsų švietimą. Nors dar prieš penkerius metus sunku būtų buvę patikėti, kad Lietuvai prireiks gelbėti ne tik pačios pastatytą „Žiburio“ mokyklą Seinuose, bet ir visas likusias lietuviškas mokyklas Punsko savivaldybėje, tai, deja, jau vyksta.
Petras MAKSIMAVIČIUS, „Aušra“, 2012/13-14