Jėzus kalbėjo:
„Aš – gerasis ganytojas. Geras ganytojas už avis guldo gyvybę. Samdinys, ne ganytojas, kuriam avys ne savos, pamatęs sėlinantį vilką, palieka avis ir pabėga, o vilkas puola jas ir išvaiko. Samdinys pabėga, nes jis samdinys, jam avys nerūpi.
Aš – gerasis ganytojas: aš pažįstu savąsias, ir manosios pažįsta mane, kaip mane pažįsta Tėvas ir aš pažįstu Tėvą. Už avis aš guldau savo gyvybę. Ir kitų avių dar turiu, kurios ne iš šios avidės; ir jas man reikia atvesti; jos klausys mano balso, ir bus viena kaimenė, vienas ganytojas.
Tėvas myli mane, nes aš guldau savo gyvybę, kad ir vėl ją pasiimčiau. Niekas neatima jos iš manęs, bet aš pats ją laisvai atiduodu. Aš turiu galią ją atiduoti ir turiu galią vėl ją atsiimti; tokį priesaką aš esu gavęs iš savojo Tėvo“.
Evangelija (Jn 10, 11–18)
Evangelijos skaitinį komentuoja Aidas Rudėnas
Šiandien Bažnyčios liturgijoje skaitoma Evangelijos pagal Joną ištrauka darkart veda mus į apaštalo Jono mistikos gelmes. Kristus šiandien kalba apie save kaip gerąjį ganytoją. Tikintiesiems, kurie išgyvena iš Viešpaties Prisikėlimo kylantį džiaugsmą, šie Išganytojo žodžiai nušvinta Jo triumfo kontekste, ir ši tikėjimo patirtis yra paskata nenuilstamam tikėjimo skelbimui ir savo atsakomybės ir vietos Bažnyčios pasiuntinybėje supratimui. Kaip primena Šventasis Tėvas Benediktas XVI, „Velykų stebuklas ir šiandien kartojasi“. Šie iš Popiežiaus lūpų išėję žodžiai kreipia mūsų dėmesį į mūsų gyvenimus, kuriuos Kristus trokšta pripildyti džiaugsmo, šviesos ir vilties.
„Jėzus kalbėjo: „Aš – gerasis ganytojas.“ Ši charakteristika, kurią Kristus taiko sau, turi gana tikslų ir aiškų turinį. Sau priskirdamas meilės ir rūpesčio prasmės pripildytą „titulą“, Kristus kalba apie savo tapatybę. Iš tiesų, Jis yra gerasis ganytojas. Amžinojo Tėvo Sūnus, kuris atsižadėjo sau priderančios garbės ir, vykdydamas Tėvo valią, prisiėmė žmogystę, kuri Jam reiškė susinaikinimą dėl kitų žmonių, besiskyrusių nuo Jo visų pirma tuo, kad buvo nuodėmingi ir todėl reikalingi Gelbėtojo. Gerojo ganytojo tapatybė yra tapatybė Jėzaus, „prieš amžius gimusio iš Tėvo“, kaip išpažįsta Bažnyčia savo tikėjime, bet tapusio žmogumi ir baigusio savo žemiškąjį gyvenimą kryžiaus mirtimi. Žinoma, gerojo ganytojo tapatybė yra ir Kristaus triumfatoriaus tapatybė – prikeltas iš numirusiųjų Jis taip pat yra gerasis ganytojas, ir Jo triumfo ženklas yra tai, kad Jo atpirktiesiems, sekantiems paskui Jį, jau yra atverti dangaus vartai, o Prisikėlimo įtakoje formuojasi nauja tikrovė, kurią galima apibūdinti kaip tokią, kurioje amžinasis gyvenimas jau yra žmogui prieinamas ir kurios išraiška žmogaus erdvėje tampa Bažnyčia. „Geras ganytojas už avis guldo gyvybę.“ Čia Kristus įvardija ganytojo pagrindinę savybę, būtent tai, kad jis yra surištas arba susirišęs su savo avimis. Jis yra atsakingas už jas – taikias ir bejėges – aplinkoje, kurioje pilna jas sunaikinti siekiančių žvėrių. Geras ganytojas atiduoda savo avims visą save, arba „guldo gyvybę“, kaip sako Viešpats. Jis pats realizavo ganytojo misiją, ištiesdamas rankas ant kryžiaus ir taip ištraukdamas žmoniją iš šėtono įtakos. Šis ganytojo palyginimas turi gilias šaknis Senojo Testamento kultūroje, kadangi gyvulininkystė buvo svarbi judėjų gyvenimo dalis. Kristus per savo Asmenį įtraukia šį momentą ir į Bažnyčios gyvenimą, tik jau kitu pavidalu.
„Samdinys, ne ganytojas, kuriam avys ne savos, pamatęs sėlinantį vilką, palieka avis ir pabėga, o vilkas puola jas ir išvaiko.“ Taigi ganytojo bailumas kainuoja avims gyvybę.
„Samdinys pabėga, nes jis samdinys, jam avys nerūpi.“ Blogo ganytojo charakteristika – tas, kuriam nerūpi avys.
„Aš – gerasis ganytojas: aš pažįstu savąsias, ir manosios pažįsta mane, kaip mane pažįsta Tėvas ir aš pažįstu Tėvą.“ Ryšys tarp ganytojo ir avių iškeliamas į meilės ir atsidavimo lygmenį, nes būtent toks yra ryšys tarp dieviškųjų Asmenų. Tai kupina mistikos tikrovė, kuri formuoja ir katalikiškąjį požiūrį į bažnytinę bendrystę – bendrystę tarp ganytojų ir tikinčiųjų ir tarp pastarųjų tarpusavyje.
„Už avis aš guldau savo gyvybę.“ Dar viena nuoroda į Kristaus kryžiaus mirtį.
„Ir kitų avių dar turiu, kurios ne iš šios avidės; ir jas man reikia atvesti; jos klausys mano balso, ir bus viena kaimenė, vienas ganytojas.“ Tai sudėtinga vieta. Čia galima kalbėti ir apie Kristaus nužengimą į pragarus, ir apie Evangelijos išėjimą už Izraelio ribų, taigi Bažnyčios visuotinumą. Mums aktualiausi paskutinieji žodžiai – Kristuje Dievas siekia tikrosios žmonijos vienybės, ir žodžiai apie vieną bendriją ir vieną ganytoją čia taip pat egzistuoja kaip tam tikra nuoroda Bažnyčios, o per ją ir žmonijos kelyje į iš Dievo Trejybės kylančią vienybę.
„Tėvas myli mane, nes aš guldau savo gyvybę, kad ir vėl ją pasiimčiau.“ Šiuose žodžiuose galime įžvelgti trejopą nuorodą: Kristaus ir Jo Tėvo santykį, kuris siejasi su Kristaus misija ir per ją atsiskleidžia, Kristaus mirtį ir Kristaus Prisikėlimą. „Niekas neatima jos iš manęs, bet aš pats ją laisvai atiduodu.“ Taigi Kristus laisvai apsisprendžia mirti už žmogaus išgelbėjimą, ir čia slypi Jo misijos didybė, būtent Jo meilė.
„Aš turiu galią ją atiduoti ir turiu galią vėl ją atsiimti; tokį priesaką esu gavęs iš savojo Tėvo.“ Egzistuoja itin glaudus ryšys tarp Kristaus ir Jo Tėvo, kurį itin giliai atskleidžia Kristaus misija, apibūdinama mirties ir Prisikėlimo sąvokomis.
Ne paslaptis, ir tai visiškai natūralu, kad gerojo ganytojo parabolė kreipia mūsų akis į Bažnyčioje egzistuojančią šios tikrovės sklaidą. Bažnyčios Tradicija šiuos Kristaus žodžius visada suprato kaip taikomus kunigams ir ypač vyskupams. Pasidalydamas savo kunigyste su apaštalais ir juos padarydamas kertiniu Bažnyčios akmeniu,
Išganytojas suponavo ir šios kunigystės tęsinį apaštalų įpėdiniuose, t. y. vyskupuose. Trejopa kunigystės sandara Bažnyčioje: episkopatas (vyskupystė), prebiteratas (kunigystė) ir diakonatas neabejotinai reiškia tai, kad Kristus skirtingu lygiu dalijasi savo kunigyste su žmonėmis, kuriems nuo apaštalų laikų rankų uždėjimu perduodama kunigystės dovana. Tai primena ir II Vatikano Susirinkimas. Ir istorija liudija, kad ši hierarchinė struktūra tapo išlaikančiu Bažnyčią veiksniu, ypač tokiose aplinkybėse, kai žmogiškieji veiksniai, atrodo, jau turėjo nunešti ją į užmarštį. Taigi susiduriame su tikrove, kurioje matome, kad ir šiandien buriamės aplink savo vyskupus, o taipogi ir šiandien jaučiamės kaip tikintieji reikalingi globos ir rūpesčio, kurį pagal natūralią Bažnyčios struktūrą tikimės sutikti ganytojų asmenyje. Šios Evangelijos ištraukos kontekste kyla klausimas, koks yra ir turi būti mūsų santykis su ganytojais.
Pirmiausia pastebime, kad Kristus nepataikauja ganytojui. Jam iškeliami rimti reikalavimai. Jis tik tada atliks savo misiją, kai mylės jam pavestuosius iki galo. Geras yra tas ganytojas, kuris atiduoda gyvybę už savo žmones, kuris aukojasi už juos, kuris myli.
Čia matome, kad įmanomas ir priešingas pavyzdys. Žvelgdami į neseną Lietuvos Katalikų Bažnyčios tikrovę, galime pastebėti gerojo ganytojo pavyzdžius. Nuo vyskupų kankinių pokario metais, kurie nenusilenkė sovietinio režimo spaudimui, iki kardinolo Vincento Sladkevičiaus. Ar nepastebėsime atsidavimo ir meilės ir dabartiniuose mūsų ganytojuose, gerai įsižiūrėję į jų veiklą ir patiriamus išbandymus? Mums netrūksta ganytojų, kurie mumis rūpinasi, aukodami save, ir tai yra gili paskata mums rimtai eiti tikėjimo keliu ir nebijoti remtis į tuos, kurie yra pastatyti kaip mūsų tikėjimo išliekamumo pagrindas.
Galiausiai Kristus teikia mums ir nuorodą tokioms situacijoms, kurias galima įvardyti kaip sunkias. Trejybės meilė yra Bažnyčios giliausiasis šaltinis. Ši meilė ir jos liudijimas turėtų būti mūsų atsakymas į struktūrines Bažnyčios problemas. Būdama istorinis organizmas, Bažnyčia irgi yra priklausoma nuo tam tikrų procesų – privalome tai suprasti, o meilė visada yra vaistas, tinkamai atsakanti į tikėjimo bendrijos problemas.
Galiausiai šiandien Kristus atveria ir dar vieną plotmę. Jis yra Asmuo, kuris atneša žmonijai iš Dievo gelmės plaukiančią meilę. Jis kviečia kiekvieną pažinti meilę, kuri realizuojasi Jo mirtyje ir Prisikėlime. Ši meilė yra giliausias atsakymas į žmogaus egzistencijos problematiką. Kristus kviečia žmogų, norėdamas dovanoti jam išganymą.
Bernardinai.lt