XXIX EILINIS SEKMADIENIS
Fariziejai pasitraukė ir tarėsi, kaip Jėzų sugauti kalboje.
Jie nusiuntė pas jį savo mokinių kartu su Erodo šalininkais paklausti: „Mokytojau, mes žinome, kad esi tiesiakalbis, mokai tikro Dievo kelio ir niekam nepataikauji, neatsižvelgi į asmenis. Tad pasakyk, kaip manai: valia mokėti ciesoriui mokesčius ar ne?“
Suprasdamas jų klastą, Jėzus tarė: „Kam spendžiate man pinkles, veidmainiai? Parodykite man mokesčių pinigą!“ Jie padavė jam denarą.
Jis paklausė: „Kieno čia paveikslas ir įrašas?“
Jie atsakė: „Ciesoriaus“.
Tuomet Jėzus tarė: „Atiduokite tad, kas ciesoriaus, ciesoriui, o kas Dievo – Dievui“.
Evangelija Mt 22, 15–21
Evangelijos skaitinį komentuoja Vincas Kolyčius
Fariziejai nutarė Jėzui surengti politinę provokaciją, iškeldami mokesčio klausimą. Mokesčiai visada yra jautrus dalykas, ypač kai valdo svetimieji. Rengdami Jėzui spąstus, jie kalba širdį glostančiais žodžiais. Jėzus iš karto perprato fariziejų klastą. „Kam spendžiate man pinkles, veidmainiai?“ Į jų klausimą, ar reikia mokėti ciesoriui mokesčius, ar ne, Jėzus tiesiog neatsakė. Jei būtų atsakęs „taip“, tai Jį apkaltintų parsidavėliu romėnams, o jeigu būtų atsakęs „ne“, tai Jį palaikytų maištininku ir apskųstų valdantiems organams. Jėzus tik paprašė parodyti tų laikų pinigą – denarą, ant kurio buvo ciesoriaus paveikslas. „Atiduokite tad, kas ciesoriaus, ciesoriui, o kas Dievo – Dievui“. Šis Jėzaus atsakymas buvo toks taiklus ir nelauktas, kad žydų planas Jį sugauti kalboje iš karto žlugo. Jie vienas po kito pasitraukė.
Kaip mes galime tą Jėzaus pasakymą prisitaikyti sau? Visi mes turime dvi pilietybes (kai kurie turi tris): to krašto, kuriame gyvename, ir per krikštą mes tapome dangaus piliečiais. Kaip gyvenamojo krašto piliečiai, privalome mokėti mokesčius valdžiai, atiduoti savo duoklę „ciesoriui“. Kaip dangaus piliečiai, žinodami, kad viskas, ką turime, yra Dievo dovana, privalome savo gyvenimą šimtu procentų pavesti Dievui. Bet ar visada atiduodame, „kas Dievo – Dievui“? Viešpats iš mūsų laukia ne tik „dešimtinės“,bet mūsų širdžių atsidavimo, tikėjimo darbų, meilės pastangų.
„Atiduoti ciesoriui“ nereiškia tik nenorom mokėti mokesčius. Į visuomenę turime žvelgti remdamiesi Jėzaus mokymu apie teisingumą, tarnystę vargšams, kovoti už teisingas socialines programas. Mūsų pareiga aktyviai plėsti Dievo karalystę, kad visuomenė būtų pakeista. Atiduokime tad, „kas ciesoriaus, ciesoriui, kas Dievo – Dievui“.
Bernardinai.lt