Lietuvoje buvo daug dvarų, įsikūrusių vietose, kur gražus kraštovaizdis – netoli upių ar ežerų. Dvarponiai dažniausiai buvo lenkų tautybės. Dvarai turėjo savo rūmus, svirnus, tvartus, arklides. Aplink buvo sodai bei alėjos, kaštonų, liepų ar kitų, dažnai ir egzotiškų, medžių parkai, tvenkiniai, gėlynai. Buvę ten vandens ir vėjo malūnai. Nuošaliau stovėjo kumečių ilga troba, kurioje gyveno dvarponiui už menką atlygį dirbantys paprasti lietuviai.
Laikas ir aplinkybės daug dvarų suniokojo. Dažnai tik kalneliai, akmenys ar pavieniai medžiai, tvenkiniai byloja apie buvusius gražius rūmus, parkus. Atsiranda žmonių, kurie stengiasi išsaugoti laiko niokojamus pastatus, buvusių dvarų aplinką.
Apie Klaipėdos krašto gan tankiai stovėjusius dvarus 2010 m. Klaipėdoje išleista R. Meškauskienės, K. Demerecko, J. Pancerovos, O. Norkutės ir kt. knyga „Šilutės ir Pagėgių krašto dvarai“.
Jonas Liaukevičius pasakojęs, kaip jo tėvai su šeima per Antrąjį pasaulinį karą buvo atkelti į Dainavos dvarą prie Vilniaus.
– Labai geros sąlygos, dideli rūmai ir kumečių namas. Graži aplinka su kvepiančiais gėlynais, lyg nebūtų čia karo, – sako Jonas. – Per karą išvykus iš dvaro vokiečiams, čia apgyvendintos kelios gan gausios šeimos. Buvę nemažai darbo, nes žemės nemažai dvaro buvo, tai tėvukas eidavo arti nuo ankstyvo ryto iki vakaro, o mes, vaikai, žvejodavome tvenkiniuose. Tai, sakyčiau, nebuvo bado. Būta darbo, bet ir maisto netrūko.
Pirmiausia peržengus sieną pro Galinius milicijos poste pagal sąrašą mus skyrė į vokiečio ūkelį Navininkų kaime. Kai atvažiavom, tai su tuo savininku dar porą dienų buvom sykiu, o paskui jis išvažiavo.
Vėliau mus pervežė į lenkų ūkius Vilniaus krašte. Lenkai ant mūsų pyko, gudais vadino. Mano tėvo sesers vyrą – dėdę Alfonsą Gudzauską iš Vidugirių kaimo atėję lenkai partizanai išsivedė, pastatė prie sienos ir sako: „Nėr tavęs jau“. Jis dar paprašė, kad leistų atsisveikinti su namais, žeme. Tai tas geras šeimininkas lenkas vedžiojo po ūkį, namą, privedė prie didelio ant sienos kabančio šeimos paveikslo. Alfonsas atsisveikino bučiuodamas žemę, paskui priklaupė prie paveikslo namuose. Ant sienos buvo pakabinęs šeimos iš kartos į kartą perduodamą didelį gražiais rėmais paveikslą su Jėzaus atvaizdu. Paėmė jį ir bučiavo, ir sakė šeimai, kad toliau saugotų, nes tai buvo ir bus ūkio pagrindinis šeimininkas. Žegnodamasis kalbėjo lyg tam atvaizdui: „Dieve, Tavo valia. Aš su tuo susitaikysiu. Kokį man skirsi likimą, toks bus geras…”
Aš buvau vaikas, bet ir dabar regiu šitą vaizdą… Tada jau kaip ėmė verkt visa šeimyna, vaikai rėkt, ir nenušovė jo. Bet jis jau išsikraustė ten, kur mes gyvenom, į Kraučiūnų dvarą.
Mes paskui gyvenome gražiame, su žuvingom kūdrom Dainavos dvare prie Vilniaus. Gal šešios šeimynos ten gyveno.
Kai lenkų partizanai miškuose tykojo, tai buvo atėję pas mano tėvą. Tėvas žemę pasidalijo perpus. Taip ir gyvenom. Mes Vilniaus krašte su lenkais nesibarėm, dėl to niekas prie mūsų nekibo. Vietiniai lietuviai mūsų nemėgo ir gudais pravardžiavo, nes svetimi žmonės ten buvom.
Paskui, kai buvom iškelti prie Kaišiadorių, sutikom mūsų giminaitį Vincą Petruškevičių su šeima. Naktį užpuldavo tariami lenkų partizanai, grobikai. Baisu buvo. Vėliau mano tėvas Pranas Liaukevičius Trakų apskrity dirbo. Prašėsi, kad leistų vėl grįžti į gerą Dainavos dvarą.
Vėliau, kai leido namo grįžt, čia dar buvo vokiečiai. Tėvo sesės, brolis ir seneliai dar kuriam laikui liko Lietuvoje. O mus atvežė prie sienos netoli Galadusio ežero. Dusnyčios kaime trumpam apsigyvenom pas Liaukevičių Antaną ir laukėm, kol rusai nuvarys frontą toliau. Gerai pas jį gyvenom. Kai jau frontą nuvarė, grįžom namo. Buvo ruduo, bet rugiai dar nenukirsti. Mūsų žemę kaimynas dirbdavo. Kluono nebebuvo net žymės, tik troba, svirnas, tvarteliai tokie likę. Viskas ištuštinta. Laimė, kad pas mus nebuvo apsigyvenęs joks lenkas kaip kitur.
Prasigyvenom labai greitai dėl to, kad mano tėvas mokėjo naminę virt. O po karo nebuvo jokios degtinės pirkt. Javų nebuvo, tai nebuvę iš ko daryt. Visi važinėjo prie Olecko, į prūsų žemes, o ten ir motorai, ir visokios mašinos buvo pasitraukusių vokiečių ūkiuose paliktos, javai į kluonus suvežti. Važiavom tų mašinų. Kiti kūlė ir tuos javus vežėsi. Kitaip čia daug kas būtų badu mirę.
Genius Latvys pasakojęs apie kelis dvarus Lietuvoje, kur jam teko būti per karą:
– Mano seneliai Jonas ir Stanislava Latviai gyveno Rimkežerių kaime. Visi trys jų vaikai lietuviai, nors senelė vengė lietuviškai kalbėti, nes ji buvo lenkė. Senelis buvęs „drūtos rankos“, norėjo, kad vaikai nesulenkėtų. Mano tėtė, vardu Juozas, buvo vienas iš trijų Jono ir Stanislavos Latvių vaikų (vyriausias, paskui teta Stefanija Zdanavičienė ir jauniausioji Jadvyga – ji buvo neištekėjusi). Senelis mirė dar prieš Antrąjį pasaulinį karą.
Per karą mūsų šeimai, kaip ir daugeliui kitų, liepta išsikelti į Lietuvą. Tėvai išvyko su mumis, vaikais. Namuose liko sena močiutė Stanislava su dukra Jadvyga, mano teta.
Pamenu, namus palikom 1941 m. kovo 6 dieną. Aš iki Galinių gal kokius 8 km vedžiau karvę! Jėga iš manęs, penkiolikmečio, rusas išlupo virvę ir paėmė karvę, o mane įsodino į autobusą, kuris vežė į Lazdijus. Ir nors labai graudu buvo, kai paėmė karvutę, bet nudžiugau, kad važiuoju ne bet kuo. Tada pirmąsyk gyvenime ne tik pamačiau autobusą, bet ir juo važiavau.
Tėvas su mama atvažiavo vėliau. Mano mama – Aldona Marijona Žukauskaitė-Latvienė (poeto Albino Žukausko sesuo). Lazdijuose gyveno mamos dėdė Pranas Kubilius. Jis vaikų neturėjo. Pas jį per karą buvo nuėjęs mano vyriausias brolis Juozas. Jis buvo vedęs. Mirė būdamas 49 m. Lietuvoje iš jo šeimos liko sūnus ir trys dukros.
Pirmiausia Ašmentos dvare prie Prienų gyvenom 15 savaičių. Paskui perkėlė į Liepaloto dvarą prie Vilniaus. Čia gyveno trys šeimos iš Klevų: našlys Vincas Grigutis su vaikais, Raguckai bei Jonas Čiurlionis su vaikais. Paskui vieni išeina, tai kiti ateina jų vieton: Ščerbinskai Jurgis ir Bronius kurį laiką gyveno, paskui liko tik Navinykų Judickai (jie gyveno darbininkų kambariuose), o kitus iškėlė.
Kiekvienai šeimai buvo skirta po 8 ha žemės. Pavasarį matininkas atmatavo mums ir Kmieliauskams 16 ha. Dar tėvas prašė, kad atskirtų, kur kuriai šeimai. O matininkas sako: „Ir taip tuoj prijungs visa prie kolūkio, tai kol kas dirbkit sykiu“. Tai ir dirbom: akėjom, sėjom rugius, bulvių po 1 ha sodinom.
Birželio 20 d., šeštadienį, klausom, kaip bombarduoja Kauną, esantį už maždaug 25 km. Iš tolo matėm, kaip degė Kaunas, Marijampolė. Mūsų dvaro sode rusai virė pietus, paskui vyko manevrai, o po pietų vieškeliu važiavo visas pulkas sunkvežimių. Tada pro langus išmetėm patalynę ir susinešėm už sodo, kur ir nakvojom. O ant kalno išsirikiavo labai daug vokiečių. Raitelių buvo apie 100. Tėvas nuėjęs atrakino dvaro tvartų duris. Jie prisinešė sau maisto ir arkliams pašaro. Paskui prausės, skutosi. Graži vokiečių kariuomenė išsirikiavo. Bulvės mūsų buvo neakėtos, tai bulvienoje susodino rusus belaisvius ir laikė nuo vieno vakaro iki kito. Puolė 1941 m. birželio 21 d. Paskui aprimo.
Laukėm rugiapjūtės. Pasidalijom su Kmieliauskais ir rugiais, ir bulvėm. Dar visko nespėjom nukasti, kai liepė išsikelti. Tai aš vėl su karvute išėjau šį sykį iš Liepaloto dvaro. Sutemo, kol priėjau Egliškėlius. Čia gyveno mano mamos sesuo Vaitulionienė. Tai pas ją pernakvojau.
Apsigyvenom kuriam laikui prie Marijampolės, Uosinukės kaime, Uosinukės dvare. Patilčių parapijai priklausėm, netoli Egliškėlių. Ėjom į Patilčių arba Patašinės bažnyčią. Iki vienos ir kitos bažnyčios buvo 6 kilometrai. Uosinukės dvare gyvenom sykiu su Gibais iš Vidugirių. Kiekviena šeima turėjo pasodinti po 1 ha cukrinių runkelių ir juos prižiūrėti, kapliuoti, o užaugusius pristatyti cukraus perdirbimo fabrikui. Rugiapjūtei baigiantis, dar nebuvom nuėmę visų runkelių, kai sugrįžo vokietis, šio ūkio savininkas, ir iškėlė mus prie Vilniaus, į Glinciškių dvarą. Netoli mūsų, Perūnų dvarelyje, gyveno Kraužliai iš mūsų krašto, o Peteliškių dvare Masioniai apgyvendinti. Glinciškių dvare 1943 metais prieš Kalėdas gimė kitas mano brolis Edvardas. (Jis užaugęs gyveno Gdanske, vėliau Vokietijoje. Ten pernai liepos 12 d. mirė.) Tada prie Vilniaus išbuvom dvi žiemas ir vieną vasarą. Gyvenom sykiu su Masioniais Juozu ir Justinu. Prie Vilniaus nebuvo blogai, turėjom pakankamai maisto, nes ir upė netoli plaukė, buvo ežeras ir miško, tai žuvies buvę iki valios, grybų, uogų. Sykį rudenį pririnkau visą kibirą spalgenų. O žiemą eidavau padėti prie didelio tinklo: sukau tokias „bobas“ – statines, eketėn įdėtas. Už tai gaudavau žuvų. Buvo žuvies, bet buvo ir baimės.
Kovą iš Vilniaus į Šeštokus vežė traukiniu. Pakeliui užpuolė ir paėmė drabužius. Lazdijuose gyveno tėvo pussvainis ir mamos sesuo Agota Griškelienė, tai pas ją pagyvenom. Mes su tėvu Bajoriškėj kiek laiko dirbom pas Kasperavičius.
1944 m. balandį per vėlyvas Velykas nuėjom dar į Lazdijų bažnyčią, ir po to parėjom namo į Rimkežerius.
(Bus daugiau)
Eugenija Pakutkienė, punskas.pl