Priešpaskutinę 2012/2013 mokslo metų savaitę, tai yra birželio 18–22 dienomis, Punske viešėjo Comenius projekto dalyviai iš keturių pasaulio šalių: Prancūzijos, Kroatijos, Graikijos ir Vokietijos. Tai buvo puiki proga sutikti naujus žmones, artimiau susipažinti su jų kalba, kultūra bei tradicijomis. Mes pristatėm svetimšaliams savo kultūrą, kalbą, važinėjom po mūsų kraštą. Norėjom, kad Lenkija ir Lietuva nebūtų jiems svetimos ir kad kuo daugiau apie jas sužinotų. To paties tikėjomės ir iš jų – susipažinti su jais pačiais ir jų visiškai skirtingu gyvenimo būdu. Manau, tai pavyko, nes sužinojome daug įdomių dalykų.
Svečiai, atvykę pirmadienio vakarą, visą savaitę nakvojo pas Punsko gimnazijos ir licėjaus mokinius, todėl šie dvidešimt keturias valandas per parą turėjo kalbėti angliškai, gerinti savo anglų kalbos mokėjimą. Pirmas didelis smūgis bendraujant su graikais (bent jau man) buvo tai, kad jie nevalgo pusryčių. Pirmiausia visi punskiečiai buvo išsigandę, kad „gal jiems neskanu“, „gal jie to nevalgo“, tačiau visi kartu pasikalbėję sužinojome, kad tai paprastai jų kultūros dalis.
Pirmą dieną vyko susitikimas Punsko licėjuje, susipažinimas. Žaidėme žaidimus, daug kalbėjomės, stengėmės kuo daugiau sužinoti vieni apie kitus. Po to nuvykome į valsčiaus įstaigą, kur nagrinėjome Comenius projekto problemas, diskutavome. Vakare surengtas integracinis vakaras. Rodėme savo šalių kultūrą: tradicinius šokius, dainas ir kt.
Antrą ir trečią dieną vykome į ekskursijas po Suvalkiją ir į Vygrių nacionalinį parką. Turėjome progą parodyti draugams mūsų krašto ypatumus, visa tai, kas gražiausia. Svečiai kiekvieną kartą sakė „magnificent“ (liet. nuostabu). Be galo grožėjosi ramia aplinka, akį glostančia gamta, augalija ir žvalia gyvūnija.
Kiekvieną vakarą visi kartu kepdavome ant laužo dešreles, dainuodavome skambant gitaros garsams. Tūnodavome iki paryčių. Taip pat radome laiko kartu pažaisti krepšinį. Tai buvo vienas iš nedaugelio dalykų, kurie mus jungė. 
Išmokome daug žodžių jų kalba. Pavyzdžiui, graikiškai „ačiū“ – „evcharisto“, „prašau“ – „parakalio“, „laba diena“ – „kalispera“ ir t. t.
Manau, jog šį susitikimą tiek mes, tiek svečiai ilgai atsiminsime. Tikimės, jog jie po šios viešnagės gerai minės Punsko vardą. O mes lauksim kitų susitikimų ir išvykų.
Ina Pečiulytė, punskas.pl