Poezijos festivalis „Tai – aš” Punsko kultūros namuose 11 val. Dalyvaus: Andrius Zalieska-Zala, duetas „Mustard’s Retreat”: David Tamulevich ir Michael Hough (JAV), Petter Eriksson (Švedija), Nicolai Engstrøm (Danija). Įėjimas nemokamas
Tarptautinis dainuojamosios poezijos festivalis „Tai – aš” – neatsiejama Lietuvos kultūrinio gyvenimo dalis, vis labiau telkianti ne tik mūsų šalies, bet ir užsienio atlikėjus, o taip pat ir gausų būrį šio žanro gerbėjų. Tačiau žanrine prasme festivalį įrėminti tik į dainuojamosios poezijos rėmus būtų sudėtinga, kadangi rusiškas dainuojamosios poezijos modelis (gitara ir vokalas) jau seniai nebėra „Tai – aš“ festivalio skiriamasis bruožas. Apie dainuojamosios poezijos žanrinę įvairovę, šių metų festivalio programą ir kaip tekstas suskamba muzika pasakoja „Tai – aš“ festivalio vadovas Juozas Žitkauskas.
Dainuojamosios poezijos festivalis „Tai – aš“ bus surengtas devintąjį kartą. Kuo jis skirsis nuo praėjusių aštuonerių festivalio metų, ką naujo ar išskirtino pateiks savo klausytojams?
Dar vasarą galvojome, kad šiemetinis festivalis neatneš nieko naujo ar ypatingo, tuo jis ir išsiskirs. Tai tarsi tyla prieš audrą – prieš jubiliejinį, dešimtąjį „Tai – aš“ festivalį. Tačiau kada išsikeli sau panašius tikslus, kad festivalis neturėtų išsiskirti kartais gaunasi ir atvirkščiai. Taip įvyko ir šįkart. Šiais metais festivalis turės dar daugiau koncertų, nei turėjo per buvusius savo gyvavimo metus – iš viso 29 koncertai. Taip pat išsiplėtė ir festivalio geografija. Aplankysime daugiau nei dešimt įvairių Lietuvos vietovių, tačiau taip pat važiuosime ir į Rygą, Aizkrauklę, Punską. Šiemet Latvijoje, priešingai nei praėjusiais metais, surengsime nebe du (kaip įprasta) koncertus, o penkis rimtus koncertus. Pagaliau pats festivalis pailgėjo viena diena – šiųmetis tęsis visą savaitę.
O kokie užsienio atlikėjai apsilankys Lietuvoje?
Šiemet pirmą kartą į mūsų geografiją įsiterps atlikėjai iš Portugalijos, kurie klausytojams pristatys fado muzikos stilistiką. Portugalai turės autorinį koncertą ir pasirodys tą pačią dieną (šeštadienį) kartu su pirmą kartą festivalyje dalyvausiančiu aktoriumi Rolandu Kazlu. Šiemet taip pat pirmą kartą festivalyje dalyvaus tiek nedaug užsieniečių, kurie į festivalį sugrįžta antrą kartą. Tai tik vienas svečias iš Danijos Nicolai Engstrøm. Mūsų tikslas, pristatyti klausytojams kuo daugiau negirdėtų ir nematytų, naujų veidų, todėl šiemet festivalyje pirmą kartą dalyvaus svečiai iš Rusijos, Škotijos, Ispanijos, Prancūzijos, JAV ir kitų valstybių. Taip darome todėl, kad kitais metais ketiname pasikviesti tuos atlikėjus iš užsienio, kurie jau viešėjo mūsų festivalyje.
Kaip publika priima atlikėjus iš užsienio? Juk dainuojamoji poezija svetima kalba kiek neįprastas reiškinys šio žanro klausytojui, kuris pripratęs įsigilinti ne tik į muziką, tačiau ir į žodžio esmę.
Publika priprato ir labai maloniai priima užsieniečius. Patys atlikėjai iš svetur labai nori mūsų festivalyje apsilankyti dar kartą, tiesiog veržiasi. Todėl šiemetiniam festivaliui ir priėmėme tokią politiką, kad kuo mažiau būtų antrą kartą čia dalyvaujančių atlikėjų. Jeigu paleistume vadeles, tai jie čia, tikiu, ir už savo pinigus važiuotų. Dauguma čia pabuvusių, išvažiuoja labai puikiai nusiteikę. Juos ypač šiltai priima publika, jie to nesitiki, todėl išvažiuoja su didžiausiais įspūdžiais. Savo šalyse užsieniečiai koncertus rengia nedidelėms grupelėms žmonių, dažniausiai pagyvenusio amžiaus, todėl pabuvę pas mus jie išvyksta tiesiog pakylėti.
O šnekant apie užsienio atlikėjų pasirodymus, ką galėtumėte iš šio gausaus būrio išskirti?
Žinoma visų užsieniečių neišvardinsiu, kiekvienas pasirodymas išsiskirs. Tačiau atkreipti dėmesį norėčiau į atlikėjus iš JAV – tai David Tamulevich ir Michael Hough grupė „Mustard’s retreat”. David Tamulevich – tai ne šiaip sau paprastas svečias iš užsienio, atlikėjo seneliai yra kilę iš Lietuvos (tiksliau Dzūkijos kraštų). Šiam atlikėjui pasirodymas mūsų šalyje bus ypatingas, jis jo labai laukia ir nekantrauja kada aplankys Lietuvą, o mes savo ruožtu pasistengėme, kad jo pasirodymai vyktų ir Dzūkijos kraštuose.
Per aštuonerius, beveik jau ir devynerius, metus matome, kad išsiplėtė festivalio geografija, užaugo daug įvairios publikos, Lietuvos bardų karta, festivalio programoje matyti ir daug netikėtų svečių iš užsienio. Tačiau kaip galėtumėte šiandien apibrėžti dainuojamosios poezijos žanrą, ar jis per tuos festivalio egzistavimo metus stipriai pakito?
Dainuojamoje poezijoje šiandien telpa viskas – džiazas, rokas, bliuzas, folkloras ir manau, kad greit festivalyje turėsime ir elektroninės muzikos elementų. Taip pat į daug kitokio skambesio į dainuojamąją poeziją įneša užsieniečių muzika – airiški, rusiški motyvai, fado stilistika ir t. t. Tai tik parodo, kad Lietuvos dainuojamoji poezija kinta. Pavyzdžiui, kai klausaisi rusiškos dainuojamosios poezijos, supranti, kad ji nuoširdi, atvira, sentimentali, bet būtent gali atskirti, kad tai yra rusų dainuojamoji poezija. Lygiai taip pat atpažįsti ir airių dainuojamąją poeziją, tačiau lietuvių pasirodymų taip lengvai nepriskirsi šiam žanrui. Ji įvairi – atvira ieškojimams ir suradimams. Tuo dainuojamoji poezija Lietuvoje išsiskiria. Tie, kurie konservatyviau vertina šį žanrą, vis tikisi išvysti Lietuvos bardą su gitara, tačiau taip nebėra..
Domantas Razauskas, mėgstantis pyktelėti, kai jį kas pristato kaip bardą, kadais prasitarė, kad nedainuoja eilėraščių ir neskaito dainų. Tai kas yra tie dainuojamosios poezijos atlikėjai? Bardai ar ne?
Nesvarbu, kad jie dažnai ironizuodami ir norėdami pasirodyti „mandresniais“ suskelia tokius dalykus ir sako, kad jie paprasti atlikėjai ir jokie čia bardai. Tačiau, kad ir kaip bebūtų keista, niekur iš to rato nepabėgsi. Tai kas yra poetiška turi skambėti, bet poetiška turi būti ir gera, turi būti dvasia, gebėjimas klausytoją suaktyvinti, kad jis klausydamasis dainuojamosios poezijos kūrinių galėtų atsakyti į klausimą festivalio pavadinimu „Tai – aš“. Kiekvienas klausydamasis šio žanro kūrinio turi surasti tiesioginį santykį su tekstu, su muzika, su ta energetika, sklindančia iš atlikėjo. Kiekvienas, reikalaujantis konkrečios dainuojamosios poezijos apibrėžties, gali paspėlioti kas tai yra, tačiau apibrėžimo nėra.
Tai ko gali tikėtis šiemetinio „Tai-aš“ festivalio lankytojas?
Dainuojamosios poezijos neįmanoma įterpti į žodžio apibrėžtis, ją reikia jausti. Kiekvienas atėjęs galės praplėsti savo dainuojamosios poezijos suvokimą ir akiratį, pajusti šito žanro skambesį kita kalba. Galiausiai klausytojas galės suvokti, kad dainuojamoji poezija nebėra vien rusiškų lyrinių dainų eksploatacija į lietuvių dainuojamą poeziją. Mūsų festivalis keičiasi visą laiką, pabandykite įsiklausyti – Vytautas Kernagis, Gediminas Storpirštis, Andrius Kaniava, Domantas Razauskas, Mindaugas Ancevičius, „Stipriai kitaip“, „Liūdini slibinai“, ar jaučiate skirtumą? Viskas keičiasi. Atsiranda ir Sauliaus Mykolaičio, Vytauto Kernagio ir Domanto Razausko pasekėjų, tačiau viskas kinta ir į kažką išauga. Vis daugiau yra tokių žmonių, kurie klausosi šių atlikėjų, tačiau nežino, kad tai dainuojamoji poezija. Tai, kad šiandien mūsų festivalis turi tiek daug ir skirtingo jaunimo tik parodo, kad viskas stipriai pakito nuo tų 2003–ųjų metų, kai Vilniaus mokytojų namai kartu su Gediminu Storpirščiu ėmėsi iniciatyvos rengti festivalį „Tai – aš“. Šiandien dainuojamoji poezija gali pakelti žmogų ir padėti kūrybiškai mąstyti.
Ačiū už pokalbį.
Kalbino ir parengė Dalia Rauktytė
Bernardinai.lt