Jėzus bylojo minioms:

„Su dangaus karalyste yra kaip su dirvoje paslėptu lobiu. Atradęs jį, žmogus niekam nesako; iš to džiaugsmo eina, parduoda visa, ką turi, ir perkasi tą dirvą.

Vėl su dangaus karalyste yra kaip su pirkliu, ieškančiu gražių perlų. Atradęs vieną brangų perlą, jis eina, parduoda visa, ką turi, ir nusiperka jį“.

[Ir vėl su dangaus karalyste yra kaip su ežeran metamu tinklu, užgriebiančiu įvairiausių žuvų. Kai jis pilnas, jį išvelka į krantą, susėda ir surenka gerąsias į indus, o blogąsias išmeta. Taip bus ir pasaulio pabaigoje: išeis angelai, išrankios bloguosius iš gerųjų tarpo ir įmes juos į žioruojančią krosnį. Ten bus verksmas ir dantų griežimas.

Ar supratote visa tai?“

Jie jam sako: „Taip“.

Tuomet jis tarė: „Todėl kiekvienas Rašto aiškintojas, tapęs dangaus karalystės mokiniu, panašus į šeimininką, kuris iškelia iš savo lobyno naujų ir senų daiktų“.]

Evangelija Mt 13, 44–46. (47–52)

 

Komentaras:

Anais laikais, kai žydų tautą puldinėjo svetimieji, žmonės, norėdami išgelbėti savo turtą nuo įsibrovėlių, slėpdavo jį žemėje. Dažnai paslėpto turto savininkai žūdavo arba būdavo išvaromi į vergiją. Tuomet jų turtas gulėdavo žemėje, kol kas nors atsitiktinai jį surasdavo. Palestinoje dar ir šiandien, dažniausiai atliekant archeologinius kasinėjimus, atrandama monetų ar papuošalų. Artojas, kuris randa lobį, ir pirklys, kuris ieško brangių perlų, parduoda visa, ką turi, norėdami įsigyti radinius. Džiaugsmas, lydintis įsigijimą, ryškus artojo atveju, o pirklio atveju – numanomas. Du palyginimai apie dirvoje paslėptą lobį ir brangų perlą iš esmės yra vienodi. Jie atskleidžia pagrindinę žinią – atėjo lemtinga istorijos valanda. Žmonijos istorijoje apsireiškė Dievo Karalystė, konkrečiau pasakius, Jėzus atėjo į šį pasaulį. Paslėptas lobis arba brangus perlas yra pats Jėzus Kristus.