Pas Jėzų atėjo sadukiejų, kurie neigia mirusiųjų prisikėlimą, ir paklausė: „Mokytojau, Mozė yra mums parašęs: ‘Jei kieno vedęs brolis numirtų bevaikis, tuomet jo brolis tegul veda našlę ir pažadina savo broliui palikuonių’. Taigi yra buvę septyni broliai. Pirmasis vedė žmoną ir mirė bevaikis. Ją vedė antrasis, paskui trečiasis ir paeiliui visi septyni, ir mirė, nepalikdami vaikų. Galiausiai mirė ir ta moteris. Kurio gi žmona ji bus, kai mirusieji prisikels? Juk ji yra buvusi visų septynių žmona!“
Jėzus jiems atsakė:
„Šio pasaulio vaikai veda ir teka, o kurie pasirodys verti dalyvauti aname pasaulyje ir mirusiųjų prisikėlime, tie neves ir netekės, taip pat ir mirti jie negalės, nes bus tolygūs angelams ir bus Dievo vaikai, būdami prisikėlimo vaikai.
O kad mirusieji prisikels, mini ir Mozė pasakojime apie krūmą, kur jis Viešpatį vadina Abraomo Dievu, Izaoko Dievu ir Jokūbo Dievu. Juk Dievas nėra mirusiųjų Dievas, bet gyvųjų, nes visi jam gyvena“.
Evangelija (Lk 20, 27–38)
Kiti skaitiniai: 2 Mak 7, 1-2. 9-14; Ps 17; 2 Tes 2, 16-3, 5
Evangelijos skaitinį komentuoja kun. Saulius Tomošaitis
Šiandien evangelistas Lukas perduoda, kaip sadukiejai savo logiškai sudėliotais svarstymais bando tarsi įrodyti savo tiesas. O Jėzus, atsakydamas jiems labai paprastai, atskleidžia visai kitokią realybę. Sadukiejų svarstymai paremti tuo, kas materialu – vedybos ir t.t. Jėzus, kalbėdamas jiems, ragina žvelgti giliau – neapsiriboti vien tik tuo, ką galime paliesti, pamatyti, išmąstyti logiškomis dėlionėmis. Jis kviečia žvelgti su tikėjimu ir, žinoma, atskleidžia tai, kas slypi už mirties. Prisikėlimas, amžinas gyvenimas – tai yra tikra realybė, kuri laukia kiekvieno, kuris priima Jėzų ir Jį tiki. „Juk Dievas nėra mirusiųjų Dievas, bet gyvųjų, nes visi jam gyvena“.
Bernardinai.lt