Artūras Matusevičius iš Ūdininkų sako:
– Domiuosi mūsų krašto praeitimi. Norėjau ūkyje įrengti muziejų. Pastatėm 1992 m. su tėvuku senąja technika (per dvejus metus) molinį tvartą. Mūsų sodyboje išlikę seni kalvės pamatai. Renku su mūsų kraštu susijusius senus dokumentus, fotografijas, turiu ir senų žemėlapių. Štai 1792 m. žemėlapy (Naujoji Prūsija; 1-asis) pažymėti senieji kaimai, senosios gyvenvietės (miestelio tipo sodžiai), keliai, palivarkai, malūnai, karčemos (po I pasaulinio karo jos buvo naikinamos). O 2-ajame 1808 m. žemėlapyje jau tik juodais brūkšneliais užbrėžta, kur buvusios sodybos. Vokiečių laikais, 1915 m., sudarytame kariniame vokiečių žemėlapyje (Sejny N 25; mastelis 1:100 000; 40 x 40 km: nuo Seinų iki Seirijų, nuo Lazdijų iki Kapčiamiesčio) tiksliai pažymėta, kur stovėję didesni kiekvienos sodybos pastatai – tvartas, kluonas, troba, kaip ėjo seni keliai, kur tekėjo upės, nurodytas kalnelių aukštis pagal jūros lygį.
Jis prisimena, kad senelio brolis Vincas Matusevičius buvo žinomas kalvis. Jaunystėje išvyko į Ameriką, užsidirbo pinigų, grįžęs tėviškėje įsikūrė kalvę. Žmonės nelabai turėdavo pinigų, tai pas kalvį ėjo skolintis. O jis negailėjo ir skolindavo „ant vekselio“. Tačiau pinigai netrukus prarado vertę, o skolininkai ir nespėjo grąžinti. Todėl šeimoje tų vekselių nemažas pluoštas. Kalvis Vincas liko nevedęs, nes vienu metu taisydamas kluono stogą paslydo, nukrito ir nusilaužė koją. Tapo luošas, bet pasidaręs medinę koją vis tiek dirbo.
Nuotraukoje matome Matusevičių šeimos išgelbėtą kryžių, kuris rado prieglobstį Ūdininkų kaime. O buvo taip… Tarpukariu pas didesnius ūkininkus dirbdavo bernai ir mergos. Matusevičių šeimoje dirbo mergomis Macukonienė ir Ona Puniškytė (1912–2014, gyvenusi 102 metus). Jos (ypač 100-metė senolė) pasakojusios, kad posūkyje iš Galinių į Ūdininkus, už Ūdininkų senųjų kapinaičių, ant ežios, aukštesnio krantelio, stovėjęs kryžius su saulute viršuje ir įmūryta lentute nežinia kur dingo. Paaiškėjo, kad jį porą sykių norėta sunaikinti: kai 1964 m. buvo kuriama pasienio zona, kai pasieny prie Galadusio ežero buvo tveriama pirmoji tvora, kuriant kolūkius ir lyginant sodybvietes. Kryžius buvo aplamdytas, užverstas žemėm. 1982 m. nuo laukų renkant akmenis, stumdant pakrantes, jis atkastas blogos būklės: be saulutės, įmūrytos lentutės, be kryželio viršuje, aplamdytais šonais. Artūras Matusevičius, nieko nelaukęs, parsivežė kryžių arčiau namų ir ketina restauruoti.
Artūras pastebėjęs vieną įdomų dalyką – Būdos kaimo (senuose vokiečių kariniuose 1915 metų žemėlapiuose įrašyta Mockovskaja Būda) kapinių vietoje augantį kryžiaus formos medį. Priėjęs arčiau pamatė, kad tai laukinė kriaušė, iš toli atrodanti kaip kryžius.
G. Pakutkienė, punskas.pl