Filmas yra filmas. Jų apstu ir internete, ir televizoriaus ekrane, ir DVD plokštelėse. Vis mažiau lankome kino teatrą, ir ne tik dėl to, kad geras lietuviškas kino filmas – tai šventė. Prieš keletą dienų gavau bičiulio Lietuvos karininko Donato Mazurkevičiaus (2010 m. Žalgirio lauke jis vaidino Vytautą Didįjį) el. laišką.
Jis rašė: „Vakar žiūrėjau nuostabų lietuvišką filmą „Ekskursantė“. Net mano šešiolikmečiam sūnui patiko. Reikia maksimaliai jį išreklamuoti, ypač mokykloms ir kariuomenei. Labai puikiai atskleista takoskyra tarp lietuvių ir rusų: intelektas, išsilavinimas, gyvenimo būdas, laisvės siekis ir t. t. Net veidai: rusus vaidina rusai, lietuvius – lietuviai. Gilus, prasmingas, teisingas, auklėjantis, keliantis pasididžiavimą, sudominantis, nušviečiantis. Pirmas meninis filmas apie tremtį per 23 metus. Pagaliau! Nuostabu – mes bundame! Jūs privalote jį pamatyti – ir verkti, bet ne lietuvių gailėtis, o lietuvių tylia didybe gėrėtis! Tokio filmo poveikis didesnis nei tankų ar lėktuvų. Mes pastatome tvirtoves savo galvose ir širdyse, o tai jau – neįveikiama!“
Perskaitęs šiuos žodžius nusprendžiau pažiūrėti filmą Marijampolės kino teatre. Jau pirmi „Ekskursantės“ kadrai pakerėjo. Štai 11 metų mergaitė Marija pabėga iš lietuvių tremtinių traukinio. Ji pasiekia Sibiro vienkiemį. Šeimininkė nenori pabėgėlės pasilikti, tad jos kompanionas, geraširdis, bet prasigėręs sunkvežimio vairuotojas, nuveža bėglę pas vargšę rusę moterį, gyvenančią apleistame kaime taigoje. Mergaitė jai tikra Dievo dovana. Vienkiemyje Marija praleidžia žiemą, pramoksta rusiškai. Ji čia neužsibūna ilgai. Ją kamuoja tėvynės ilgesys. Sunkvežimio vairuotojas parūpina Marijai dokumentus ir įsodina į traukinį. Bendrakeleiviai, išgirdę, kad mergaitė per miegą kalba svetima kalba (lietuviškai), įskundžia ją konduktoriui. Šis perduoda bėglę geležinkelio stoties viršininkui. Vėliau Marija patenka į „liaudies priešų“ vaikų stovyklą, Baltarusijos saugumo majoro šeimą, galiausiai pasiekia gimtuosius namus. Marija, keliaudama į Lietuvą, sutinka įvairių žmonių.
Vieni jai padeda, nes patys kitados sulaukė pagalbos arba gyvena vienatvėje, kiti – lydimi baimės, prisitaikėliškumo, aklos neapykantos, ją muša, prievartauja, įskundžia sovietų valdžiai.
Filmas daugiasluoksnis. Jame nėra gerų ar blogų herojų. Žiūrovui tenka pačiam nuspręsti, ką pasmerkti, o ką – pateisinti. „Ekskursantė“ – tai filmas apie viltį ir lemtį, meilę ir draugystę, pasiaukojimą ir geraširdiškumą bei neišmatuojamą meilę savo kraštui. Filmas sukurtas pagal tikrą 11-metės mergaitės iš Lietuvos istoriją. Ji, pabėgusi iš tremtinių traukinio, įveikė 6.000 km.
Žavi pagrindinės herojės Marijos – Anastasijos Marčenkaitės vaidmuo. Filmo režisierius Audrius Juzėnas.
(sb), punskas.pl