Prieš kurį laiką Paryžiuje kareivį, kuris patruliavo gatves, užpuolė vyras su mačete. Užpuolikas norėjo įeiti į muziejų su dideliu ryšuliu. Apsauga jį sulaikė. Tuojau po įvykio lankytojai evakuoti į saugią vietą.
Pirmoji mintis? Pagalvojau: tikriausiai viskas dėl jos.
Kodėl būtent ji? Kodėl ši moteris tapo legenda? Nežinote? Ją pamatyti tarsi į šventovę į Luvrą traukia minios žmonių, nors ji stebuklų ir nedaro. Kalbu apie Signorą Giocondą, aiškiau pasakius – Moną Lizą.
Prancūzijoje, Luvre, yra vienas didžiausių (6 ha ploto) muziejų pasaulyje. Tai buvę karalių rūmai, restauruoti ir naudojami kaip muziejus. Čia yra per 350 tūkst. eksponatų. Lankantieji turi progą išvysti apie 10 proc. meno kūrinių, nes likusieji ilsisi sandėliuose. Jei prie kiekvieno užtruktume po 30 sekundžių, turėtume ten užsibūti 100 dienų.
Pradėkime nuo pradžių. Žmonos Džokondos portretą pas Leonardą da Vinčį užsakė Florencijos prekeivis. Seniau tokiu paveikslavimo būdu turtingieji rodė savo statusą visuomenėje. Taigi tik išrinktieji galėjo sau tai leisti. Nutapyta moteris nėra kerinčio grožio ar figūros, nes neseniai pagimdžiusi. Kaip žinome, vyrui visada sava žmona pati gražiausia ir nuostabiausia. Net šiais laikais Mona Liza kelia visų nuostabą. Kaip manoma, sutuoktinis nenupirko portreto, nes buvo per taupus arba paprasčiausiai neturėjo pinigų. Meno kūrinys bei jame esantis moters atvaizdas yra toks idealus, jog trūksta jame tik atodūsio. Anksčiau drobė nebuvo laikoma kuo nors ypatingu. Iš nieko tapo viskuo. Šis paveikslas laikomas populiariausiu pasaulyje. Galbūt dėl paslaptingos šypsenos ar jo autoriaus – Leonardo da Vinčio?
Tapyta gana ilgai, nes 3 metus (1503–1506), o į Luvrą pateko 1797 m. Taigi šiemet švenčia 220 metų karaliavimo jubiliejų Prancūzijoje.
Nebuvę taip, kad portretas visą laiką buvo garbinamas. Per šimtmečius niekas jo net nepastebėdavo, bet ir nedaugeliui teko jį matyti.
Kritikų nuomone, ponia Džokonda tai amžino grožio, geismo ir moteriškumo pavyzdys. 1911 m. muziejus neteko šio objekto. Jį išnešė italas darbuotojas, kurio nuomone, gražuolė turėtų grįžti prie šaknų (nors reikalavimas nemažos sumos įtikinamesnis). Tada jis nenumanė, kad jo nusikaltimas pavers Moną Lizą labiausiai atpažįstamu šedevru pasaulyje. Praėjus dvejiems metams po vagystės, policija nieko nepešė, todėl nusprendė pradėti tarptautinę paiešką. Ieškinys pasirodė daugelyje pasaulio laikraščių. Šitaip žmonės susipažino su Leonardo da Vinčio kūriniu. Dėl dažno publikavimo spaudoje ji įstrigo kiekvieno atminty.
Tai labiausiai saugomas paveikslas pasaulyje (turi savo sargybinius). Sunku jį apžiūrėti, nes paveikslo beveik nesimato. Barjerų sudarytas nuotolis yra per didelis norint įsižiūrėti į tokią mažą drobę. Paslėptas už šarvuoto stiklo, vos apšviestas. Senas lakas paskutinį kartą nuimtas prieš maždaug 200 metų, todėl spalvos yra tamsios, išblukusios. Be to, paveikslą visą laiką supa daugybė žmonių.
Monos Lizos žvilgsnis atrodo nekaltas, o akys paslaptingos. Mokslininkai ištyrė, kad šios damos akys kažką slepia. Kaip kiekviena moteris, ji turi gilią paslaptį. Be specialių įrenginių niekas nieko nepastebės, bet šiuolaikinė technika teikia daugybę galimybių.
Paveiksle yra paslėpti trys simboliai: raidė L dešinėje akyje – pirmoji artisto vardo Leonardas raidė; raidė S kairėje akyje – pirmoji vardo Salai (Leonardo mokinio bei mylimojo) raidė; 72 po tiltu, matomu tolumoje, pagal kabalos filosofiją, reiškia dualizmą (vyriškojo ir moteriškojo elemento dviprasmiškumą). Perstatę raides MONA LISA – gausime Leonardo da Vinčio mylimojo vardą MON SALAI. Kas kiek laiko atsiranda vis naujų teorijų ar prielaidų.
Nuvykus į Paryžių yra mada atlikti du ritualus, norint pasigirti, jog tikrai ten buvai. Pirmas – pamatyti Moną Lizą, antras – įkopti į Eifelio bokštą. Tuo antruoju bent nenusivilsime.
Birutė Sendaitė, punskas.pl