Vaikystėje įvairių – ir liūdnų, ir žaismingų – pasakojimų teko girdėti. Ilgais žiemos vakarais vakaroti suėję žmonės kalbėdavo apie visokiausius dalykus, pačių išgyventus, sugalvotus ar iš kitų nugirstus. Porino apie vilkus, kurie kaimuose net tik ožką ar avį nunešdavo, bet neretai ir žmogui kelią pastodavo. Kraupūs būdavę pasakojimai apie vaiduoklius, kurie trečią dieną po laidotuvių varstė virtuvės duris, istorijos apie paskutinį pasaulinį karą, kaip frontas ėjo, kaip patrankų šūviai uždegdavo namus, o vokiečiai gyventojus vežė į pafrontę… Tik apie partizanus nekalbėdavo, o jei, tai patyliukais, apsidairius, ar niekas pašalinis neklauso, ne prie vaikų. Nors tada jau buvo praėję daugiau nei 10 metų nuo to, kai Augustavo giriose žuvo (1954 m.) paskutinis šio krašto lietuvių partizanas Antanas Kvedaravičius, žmonėse dar vyravo baimė.
Iš visų išgirstų istorijų giliausiai atmintyje liko mano kaimyno Petro Grabausko iš Ožkinių pasakojimas apie lietuvių šarvuotą traukinį. Jis atvažiavo iš Lietuvos per Trakiškes, sustojęs prie Didžiabalės ties Ožkiniais ir Šilaine šaudė Smalėnų kryptimi. Po kiek laiko traukinys pajudėjo Anavo (Suvalkų) link. Padangę vėl ilgai aižė patrankų ir kulkosvaidžių šūviai. Lietuvių šarvuotąjį traukinį Petras Grabauskas buvo regėjęs savo akimis. 1920-aisiais jam buvo 14 metų, o nuo Grabauskų sodybos į geležinkelį vaizdas kuo puikiausias. Ši Petro Grabausko papasakota istorija ilgus metus masino mano vaizduotę ir niekaip neišdilo iš atminties. Daug dešimtmečių vėliau aptikau apie šį traukinį šiek tiek daugiau informacijos.
Pirmas Lietuvos kariuomenės šarvuotasis traukinys buvo pagamintas Kauno artilerijos dirbtuvėse 1920 m. Jam buvo suteiktas „Gedimino“ vardas. Garvežį lietuviai apšarvavo, kaip sugebėjo. Šarvų storis 20 mm. Šarvuočio bazę sudarė 5 vagonai: trys keleiviniai – komandai ir du prekiniai – sandėliams. Ant trijų vagonų platformų stovėjo po dvi vokiškas patrankas. Viename vagone buvo įrengta šarvuota vadavietė su keturiais siaurais langeliais kulkosvaidžiams. Prie artilerijos vagonų buvo du vagonai su 12 kulkosvaidžių.
Traukiniui vadovavo karininkas J. Kraucevičius. Šarvuočio įgulą sudarė septyni karininkai ir 57 kareiviai. „Gediminas“, pasirodęs fronte, turėjo savo galinga karine jėga ir moraliai paremti kovojančius Lietuvos savanorius, parodyti lenkams, kad lietuviai ne iš kelmo spirti.
1920 m. rugsėjo 10 d. šarvuotasis traukinys išvyko į Suvalkų frontą. „Gedimino“ kovos krikštas įvyko rugsėjo 22 d. keli kilometrai nuo Punsko, ties Ožkinių ir Šilainės kaimais. (Neseniai suėjo 95-eri metai nuo to įvykio.) Sustojęs ilgesniam laikui, šarvuotis apšaudė lenkų artilerijos pozicijas ties Smalėnais. Ties Vesalavo kaimu „Gediminas“ įsivėlė į aršią kovą ir buvo lenkų pajėgų smarkiai puolamas. Ilgą laiką jis sėkmingai atrėminėjo priešo atakas, savo patrankų ir kulkosvaidžių ugnimi pridengė savuosius, kurie ardė geležinkelio ruožą Suvalkų link. Rugsėjo 24 d. „Gediminas“ sugrįžo į Varėną. Jam vadovauti ėmė 7-ojo pėstininkų pulko vadas pulkininkas Eduardas Adamkevičius (buvusio Lietuvos Prezidento V. Adamkaus dėdė).
Po dienos, kitos šarvuotis dalyvavo mūšiuose ties Marcinkonimis. Rugsėjo 29 d., kai lenkai pradėjo pulti Varėnos kryptimi, „Gediminas“ apšaudė Zervynų kaimą, kuriame buvo įsitvirtinę lenkai. Kitądien Varėnos stotyje užvirė mūšis. Šarvuočiui atremti priešą traukinių stotyje buvo neįmanoma. Jis pradėjo trauktis Valkininkų link. Tuoj už Varėnos jam kelią pastojo ant bėgių užverstas, rąstų prikrautas vagonas. Kliūties pašalinti nepavyko. Aplink geležinkelį buvo miškas. Lenkai, apsupę šarvuotį, į jį koncentravo ugnį. „Gediminas“ atsakė pabūklais ir kulkosvaidžiais. Tai kuriam laikui pristabdė lenkų atakas. Matydamas, kad padėtis beviltiška, traukinio vadas liepė išimti patrankas bei kulkosvaidžius ir palikti šarvuotį. Dar kelias valandas lietuviams pavyko atremti lenkų atakas ir neprileisti jų prie traukinio. Šarvuotojo traukinio įgula susirinko Valkininkuose ir dalyvavo mūšyje.
Netrukus Kauno geležinkelio dirbtuvėse „Gediminas“ buvo rekonstruotas (dalis traukinio, atjungta prieš Varėnos mūšį, išliko, nepateko į lenkų rankas). Jis dalyvavo mūšiuose ties Kėdainiais bei Širvintų-Giedraičių ruože. Atlikęs kovinę užduotį, šarvuotis sugrįžo į Kauną. Čia, pasibaigus karui, jis buvo modernizuojamas. 1921 m. suformuotas šarvuotųjų traukinių pulkas, kuris turėjo tris šarvuočius: kovose dalyvavusį „Gediminą“ ir naujus „Kęstutį“ bei „Algirdą“. Ilgainiui šarvuotųjų traukinių karinė reikšmė mažėjo. 1935 m. buvo išformuotas paskutinis Lietuvos šarvuotasis traukinys.
Sigitas Birgelis, punskas.pl
Ačiū už pastabą
turėtų būti „kovinis krikštas“, ne „karinis“ 🙂