Šaltis, baimė, ta tremtis…
Artimųjų netektis.
Skausmo ašaros riedėjo –
Nepalūžom, iškentėjom.
Lietuva, Latvija ir Estija – Pabaltijo sesės – vienu metu patyrė dideles represijas ir trėmimus. 1941 m. birželio 14-osios 3 val. nakties Maskvos įsakymu šiose trijose šalyse prasidėjo masiniai areštai ir žmonių deportacija į Sibirą. Vyrus atskirdavo nuo šeimų ir vežė į Krasnojarsko sritį bei Šiaurės Uralo lagerius, nors nebuvo nei tardyti, nei bausti. Jie kalinti Sibiro lageriuose, dirbo miškuose. Visi buvo apgauti. Čia viešpatavo šaltis, badas, ligos, skurdas, neteisybė, namų ilgesys… Ilgai negavo leidimų sugrįžti į Lietuvą. Daugelis niekad nesugrįžo namo, pateko į kitas šalis.
Ginklas buvo malda. Kitokio nebuvę. Išlikti ir ištverti padėjo tikėjimas, ryžtas, stipri valia, darbštumas. Išmoko amato, daugiausia statybos. Mokėjo Sibire pasistatyti jurtą iš nieko. Statė bedaliai Sibiro taigose ir ledjūrio įšale. Grįžę po tremties (1941–1956) statė išdraskytus savo namus. Pirmieji genocido tremtiniai Sibire patyrė visą grumtynių dėl pragyvenimo siaubą. Mirė daugiausia nuo šalčio ir iš bado. Pokario tremtiniai (antroji tremtis) buvo išnaudoti kaip nemokama darbo jėga. Paskutiniai tremtiniai turėjo daugiau galimybių išlikti. Spaudos draudimo laikmečiu į Sibiro glūdumą buvo tremiami knygnešiai, nešę maldaknyges, spausdintą lietuvišką žodį, į kurį dabar ranka numojame, nepaisydami protėvių, kovojusių dėl lietuvybės išlikimo.
Skaudama širdimi skaičiau Antaninos Garmutės prisiminimus apie tremtį „Ešelonai. Amžino įšalo žemėje“. Ir net nepagalvojau, kad teks sutikti panašaus likimo žmogų. Kartą bičiulis Antanas Šeštokas pasiūlė man parašyti apie Avižienių seniūnijoje gyvenančią Juliją Matonytę-Vaikšnorienę, gimusią 1926 m. balandžio 18 d., kuri 1951-10-02 d. su vyru Petru ir dviem mažais vaikais ištremta į Tunguską Tomsko srityje.
Kai tik ateina ruduo – atminty vėl iškyla kraupūs vaizdai. Mat rudeniop, spalio 2-ąją, teko traukiniu išvykti į nežinią…
Nežinia už ką jauną šeimą su sūneliu Antanuku ir maža dukryte Aldute naktį išvarė iš namų į Šeštokų traukinių stotį. Suvarė į gyvulinius vagonus ir traukinys ilgas dienas ir naktis bildėjo į Sibiro platybes. Ne vien Vaikšnorius išvežė, o ir kartu gyvenusią Julijos vyro sesers šeimą su 4-mečiu sūneliu. Pasiekus Tomsko srities Asino rajoną (čia baigėsi geležinkelis), išlaipino prie upės. Tada plaukė laivais ir baržomis. Kiek paplaukus išlaipino. Paskui vežė traktoriais su priekabomis (ant skylėtų lentų susikrovė daiktus ir vaikus) per miškus iki Batūrino gyvenvietės. Keliauti į šitą vietą teko tikrai ilgai, nes ją pasiekta tik spalio 25 dieną. Miške buvo aikštė ir aplinkui pristatyta pilna tuščių barakų. Apgyvendino juose, o nuošaliau namely gyveno nejaunas eigulys su mama. Jie vėliau papasakojo, kad tuose barakuose gyvenę žmonės, bet per karą jaunus vyrus paėmė kovoti, jaunesnės moterys su vaikais išėjo pėsčios iš šito miško, o senesni žmonės visi išmirė. Netoli, ant kalnelio, esančios ir kapinės su rusiškais kryželiais ir lietuviškais, nes ir lietuviai laidojo.
Vyrams ir moterims reikėjo sunkiai dirbti miške. Reikėjo kęsti šaltį ir badą. Žmonės ėmė sirgti visokiomis ligomis, pvz., dizenterija, tymais. Juk visi buvo išvargę po ilgos, alinančios kelionės, alkani. Vaikai ar seneliai susirgę netrukus mirė. Nebuvo jokios pagalbos.
Vaikšnorių dukra Aldutė mirė nesulaukus net dvejų metukų. Už Uralo 1952 metais gimė jauniausia Onutė. Jos krikštynos vyko apie 1956 metus (kartu krikštyta ir Ribinskų dukrytė).
Nemažai buvo to paties likimo brolių lietuvių. Gelbėjo darbuose vieni kitiems, dalijosi duonos plutele, apranga ir būstu. Viena artimų šeimų buvo Valentukevičiai. Kai mirė žmona, Valentukevičius liko našlys su ketvertu dukrų.
„1990 metų birželį vyko ekspedicija, – pasakojo ponia Julija. – Keliese skridom lėktuvu į Tunguskij bor. Nuvežėm metalinį kryželį, kurį pastatėm kapinaitėse ant kalnelio, kur laidoti lietuviai. Pasisamdėm mašiną ir parsivežėme 18 savo artimųjų palaikus iš Sibiro tolybės.“
Sugrįžti iš Sibiro Vaikšnorių šeimai leista po 8 metų. Išvyko 1959 m. kovo 31 d., pirmąją Velykų dieną. Tada dar baisus šaltis laikėsi (36 laipsniai). O Lietuvoje tuo metu jau buvo gražus, saulėtas pavasaris. Išlipo Druskininkuose.
Paklausta, kaip jautėsi sugrįžusi, ponia Julija atsakė: „Jausmas neapsakomas. Pagaliau namuose… Kai išvykom iš Sibiro, buvo dar baisus šaltis. Maskvoj visą parą teko laukti, kitose stotyse irgi ilgokai laukėm traukinio, tai tik po 10 parų kelionės pasiekėm gimtinę. Išlipom Lietuvoje ant Nemuno kranto ir laukiam. Diena graži, saulė šviečia. O mes šiltai apsirengę. Praeiviai lengvai apsivilkę, pasipuošę, eidami pasižiūri į mus, daug kas pristoja, paklausinėja. Dalis suprato mūsų padėtį – atnešė vaikams saldainių, sausainių ir velykinių margučių.“
O kaip sekėsi įsikurti gimtinėje? Stogas virš galvos buvo, tik ant ko gulėti ne, tai nendrės, viksvos naudotos kaip čiužiniai… Padėjo geros valios žmonės ir kaimynai, giminės. Prasigyveno.
Julijos dukra Onutė pasakojo: „Mamytei šiemet netrukus sueis 90 metų, bet kokia užsigrūdinusi, savarankiška, žvali, niekad nesigydžiusi, žavi begaliniu darbštumu, maldingumu, kuris ir leido ištverti šaltį ir badą… Mama gražiai siuvinėja, vis mezga nuostabiausiais raštais kojines, pirštines. Laikė vis žąsis, kitus paukščius, darė pagalves, verpė, siuvo, mezgė ir iš to prasigyveno. Pardavimui ir savo šeimai buvo.“
Lai niekad tokios istorijos nesikartoja…
G. Pakutkienė, punskas.pl