Š. m. lapkričio 4 d. piliečių iniciatyvinė grupė „TALKA: už Lietuvos valstybinę kalbą“ Vyriausiajai rinkimų komisijai Konstitucijos ir konstitucinio įstatymo nustatyta tvarka pristatė beveik 70 000 piliečių parašų, įpareigojančių Seimą svarstyti įstatymo projektą. Šio projekto pagrindinė idėja: nustatyti tokį piliečių asmenvardžių rašymo tapatybės dokumentuose principą, koks jau daugelį metų sėkmingai galioja Latvijoje, t. y. kad pagrindinis piliečio asmenvardžių įrašas juose visuomet būtų rašomas tik valstybine kalba, tačiau paso kitų įrašų skyriuje ar tapatybės kortelės kitoje pusėje būtų leidžiamas įrašas ir kita kalba. Netrukus pasirodė filologo Antano Smetonos straipsnis, kaip skelbia autorius, skirtas „persergėti nuo kenksmingo žingsnio latviško pavardžių rašymo pasuose kelio“.
Atidžiai susipažinęs su filologijos mokslų daktaro, docento Antano Smetonos (kad skaitytojams nesipainiotų su Prezidentu A. Smetona, toliau paprastai vadinsime straipsnio autoriumi, docentu) straipsnyje „pateiktais faktais ir išvadomis“, su kuriomis jis siūlo diskutuoti, labai nustebau. Ilgame straipsnyje beveik nieko nediskutuojama apie pačią esmę „TALKOS palaikomą latvišką asmenvardžių rašybos oficialiuose dokumentuose modelį (keletą atvejų, kai jis paminėtas, dar aptarsime) ir visiškai nieko aiškaus nėra pasakyta apie jo „kenksmingumą“. Ir tai apgailėtina, nes latviškos patirties panaudojimas Lietuvai leistų pagaliau pašalinti bet kokį pagrindą kaimyninės šalies pretenzijoms ir jos palaikomų tomaševskininkų vykdomam tautiniam kiršinimui.Beveik visas straipsnis išties yra skirtas socialdemokratų Seimo narių Gedimino Kirkilo ir Irenos Šiaulienės projekto apologetikai. Žodžiu, autorius skelbė, kad paaiškins apie tiltus, o kažkodėl parašė apie miltus. Straipsnio logika keista kadangi G. Kirkilo projektas, pasak autoriaus, nėra toks pavojingas ir lietuvių kalbos esą visai nesugriautų, tai TALKOS projektas, kuris siūlo pagal Latvijoje pasiteisinusį modelį išsaugoti rašybos valstybine kalba principus, yra atmestinas.
Labai gaila, kad autorius taip atsainiai, kalbėdamas ne tuo adresu ir ne į temą, „susidoroja“ su beveik 200 žymių kultūros, meno, mokslo ir visuomenės veikėjų palaikyta, septyniasdešimties tūkstančių piliečių parašais paremta idėja, tyčiojasi iš jos iniciatorių ir netgi kaltina viso judėjimo dalyvius, esą jie, „užuot leidę ramiai dirbti specialistams, dažniausiai siekia nuvesti klystkeliais“. Ką kaip filologijos specialistas straipsnio autorius pasako apie TALKOS projektą? Netrukus pamatysime, kad NIEKO. Filologinių klystkelių docentas TALKOS pasiūlyme neieško. Nes jų ten ir nėra. Taigi, šiuo atveju jis galėtų „ramiai dirbti savo darbą“. Bet gi straipsnyje jis imasi sugraibyti kažką apie juridinius latviško modelio pavojus. Labai nesėkmingai. Panagrinėkime.
Ar latviškas modelis pažeidžia visuotinai pripažįstamas žmogaus teises?
Šiek tiek pavėlavęs į traukinį, docentas įsijungė į ideologinį klegesį apie piliečių asmenvardžius, kaip esą tik jų nuosavybę. Šią koncepciją jis netgi patobulino: esą tai yra ir konkrečios giminės nuosavybė. Tikriausiai autorius neskaitė Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimų, kur išsamiai išaiškinta, jog piliečio vardo ir pavardės užrašas valstybine kalba išreiškia „teisinį piliečio santykį su valstybe“, kad toks rašymas Lietuvoje, kaip, beje, ir Latvijoje, yra privalomas, nepriklausomai nuo asmens individualių ar kokių nors grupinių ypatybių.
TALKOS siūlomas latviškas rašybos modelis, numatantis galimybę piliečiui parašyti savo asmenvardį ne tik oficialia valstybine, bet ir kita kalba, kaip tik ir išreiškia pagarbą tokio piliečio ne vien tik kokiai nors gimininei, bet ir tautinei tapatybei (įskaitant ir užsieniečių, kurie tampa Lietuvos piliečiais, norui išsaugoti savo pavardės formą kita kalba). Bet latvių modelis neleidžia atsisakyti oficialios asmenvardžių rašybos valstybine kalba, ką būtent verčia padaryti G.Kirkilo projektas, kad ir kaip docentas savo straipsnyje jį begintų.
Pastaba: Nauji G. Kirkilo grupės siūlymai verstų užrašyti piliečių asmenvardžius pase panašiu būdu, kokį latviškas modelis leidžia tik kitų įrašų skyriuje. Prie šio manevro dar grįšime. Čia tik pabrėšiu, kad išties ginčą suvesti į „tris raideles“ mėginama tik pastaruoju metu, tad tai nėra 50 metų diskusija, kaip teigia autorius. Juk dar prieš keletą mėnesių buvo siūloma priversti piliečių asmenvardžius oficialiai rašyti kitomis kalbomis su visais diakritiniais tos kalbos ženklais.
Tad belieka tik „argumentas“ dėl tarptautinių konvencijų saugojamų žmogaus teisių. Čia autorius ir vėl pavėlavo. Buvo teigiama, esą tarptautinė teisė neleidžia asmens vardo ir pavardės užrašyti valstybine kalba, nes tai esą neatpažįstamai iškraipo kita kalba parašytą jo asmenvardį ir sudaro asmeniui nepatogumų laisvai judėti į kitas šalis (nutylint, kad latviškas užrašymo modelis leidžia šios šalies piliečių pasuose ir asmens tapatybės kortelėse lotyniškais rašmenimis užrašyti asmens vardą ir pavardę taip pat ir kita kalba).
Tačiau Europos Žmogaus teisių teismas (EŽTT) byloje Mencena prieš Latviją, kurią docentas tik pamini, nieko nepaaiškindamas, kaip tik ir nusprendė, jog jokių žmogaus teisių, įskaitant ir teisę laisvai judėti, latviškas rašybos modelis nepažeidžia. Docentas dar pamiršo paminėti (arba gal tiesiog nežino?) ir Lenkijos tarnybų inicijuotą Europos Teisingumo teismo (ETT) bylą Vardyn prieš Lietuvą. Šioje byloje nutarta, kad piliečių vardų ir pavardžių oficialaus rašymo būdas jų tapatybės dokumentuose yra išimtinai nacionalinės teisės, t.y. vidaus reikalas.
Pritariu
šaunuolis, Gintarai, pagarba. Iš tiesų, gėda turėti tokį docentą kaip Smetona ,jis teršia ne tik Vilniaus universitetą, bet ir garbingo Prezidento pavardę