– Kožnas žmogus, jei cik myli darbų, tai ir darbas myli tų žmogų, – sako ūkininkas ir saviveiklininkas iš Vidugirių kaimo Jurgis Vaznelis. – Cik norėk ir necingėk, o darbų visadu rasi. Ir naudos turėsi, ir dzaugsmo susilauksi.
Kap Dzievulis duos, tep bus. Kų tu žmogus padarysi? Kožnas žūro, stengiasi, kad būtų iš ko šaimynai gyvenc, laukus apsėja, prižūro, gyvulius augina, dzyrba, pasėjis dzaugiasi ir Dzievuliu dėkavoja, kad užaugo, kad gali ir turi ko nuo lauko parinkc, kad turi ir sau, ir gyvuliam. Darbai kaimi niekadu nesibeigia. Jau vienų laukų nupjauni, kitas laukia. Ir tep be galo. Gerai šilta saulutė, bet kap jau per karšta, tai per labai dzovina žamį, vietom ji būna net suskilus. Dzyvinuos, kap ciej javai, kukurūzai arba žolė gali augc. Baisu, kad neišdzovytų. Kap gerai, kad palyja, kad orai vėsesni daros. Vis kap nor tam žmogu bus. Kiek užaugs, ciek užteks, – sako ne vienas. Jei kur nudzūvo, neužaugs, nieko nepadarysi, raikia toliau gyvenc. Dzaugiesi tuom, kas užaugo.
Šiemet gegužės viduryje gausiau palijo, paskui buvo sausa ir kaitri saulė alino žemę. Nuo birželio 12-osios lynojo beveik visą savaitę, bet dienos metu saulė greit džiovino žemę. Tankėjantys augalai pridengdavo vagas ir nukritusiems lietaus lašams neleisdavo staigiai išgaruoti. Vėsiomis naktimis augmenija kiek atsigerdavo. Vėl ėmė lyti liepos pradžioje. Lietus buvo labai laukiamas ir reikalingas. Juk jis gali pagerinti derlių daržuose, laukuose ir soduose.
Greitai noksta javai. Matome gelstančius laukus. O anksčiau pasėti kukurūzai gražiai žaliuoja, auga. Vėliau pasėti grūdai menkai dygo dėl lietaus stygiaus. Jie menkai ir auga. Sausros pasekmės jau matomos.
– Ūkiuosa ypač vasarų darbo daug. Kap sako – kožna dziena acineša ir savo dzienos darbų. Nelaukia. O kap darai, tai ir pasidaro, – sako Jurgis Vaznelis.
Šiemet pirmosios žolės priaugo nemažai. Kai kur jau antrą kartą šienaujama, tik šieno žymiai mažiau. Kitur sėta pavasarį javus vasarinius kartu su žolės sėkla šienui. Susidarius varpoms, javas nukirstas ir apdžiūvęs surinktas kaip šienainis. Bus gero pašaro žiemai. O ražienoje matosi žaliuojanti žolė, kuri sulaukusi drėgmės atsigauna ir auga.
Jurgis Vaznelis iš Vidugirių tęsia:
– Gerai užaugo pirmi šienai, o javas ypač žieminis pasiteisino. Vasarojus auga menkiau. Aš in miežus insėjau žolės kupkuvkės su dobilukais, tai dabar žolė atželia, o dzygo sykiu su javu. Kap nupjoviau in šienainį miežus, žolė dar augs. Cik lietaus kad daugiau, tai bus šviežų ir gražų pievų.
Šiemet išlošė tas, kas rizikavo ir prieš Velykas pasėjo kukurūzus. Jau nuog tadu nepasitaikė šalnų ir gerai šaknijosi, augo. Dar jau dengia vagas ir neduoda saulei paimc ciek drėgmės negu kur vėliau sėci.
Paklaustas, kaip suderina ūkio darbus, repeticijas ir išvykas, mano pašnekovas sako:
– Labai mėgstam po sunkių darbų suveic in Vidugirų mokyklos kambarukų rūsin. Ca repetuojam, pagrojam, padainuojam. An širdzies langviau pasdaro. Gi seniau žmonės su dalgiais rankose ir pjovė žolį, ir kirto javų, o griebikės griebė, darė ryšulius ir rišo pėdukus, statė in rikes. O poilsis tai ir buvo jiem daina.
Ne veltui M. Gorkis yra sakęs: „Reikia mėgti tai, ką darai, ir tada darbas – dargi grubiausias – pakyla iki kūrybos.“
Ūkininkas iš Rimkežerių kaimo Algirdas Masionis pasakoja:
– Visokių yra priežodzų. Va kad ir: „Jeigu dzyrbcie necingėsi – tai ir bado neragėsi“. O kap žmogus myli darbų, tai darbas žmogų irgi myli, ir duoda naudos. Da sako: „Jei darbo šaknys karcos, tai jo vaisiai saldūs“. O kap darbštus, necyngi žmogus, tai visadu darbo randa.
Aš labai nekeikiu šitos vasaros, ba mano ūkis ekologiškas, nenaudoju chemijos, be trąšų apseinu, nesėju kukurūzų, tai neturu tokių dzidelių nuostolių kap kici. Tai ca kiek užauga, ciek gerai būna. Javas žieminis gerai auga ir neraikėjo atsėc, kap kitur kad lopkais nušalo. Aš tai patenkytas žieminiu javu. Vasarojus ne tep, mažos varpos, alia kap da padzovis tep saulė, tai ne čėsu noks, maži bus grūdai. Nu kų padarysi? Kap bus, tep gerai, neprišoksi. Užteks. Kiek ca tam žmogu raikia? O kap daugiau turi, tai daugiau ir noris. Alia kad mūs tėvai prascau gyveno, tai jau tų pamirštam ir norim kassyk gerau gyvenc, ir darbo kad mažau turėc. Alia sakau: kiek turėsim, kiek užaugs, ciek užteks. Neraikia ca tep keikc an tos vasaros, kad tokia karšta, ba jau tuoj atvės, ir bus po vasarai. O žiema visadu, nor trumpesnė už vasarų, alia apsibrysta iki gyvo kaulo. Tai sakau: dzaukimės, kol galim, vasaru.
Cilė Grizevičienė porina:
– Nu dar tai cikrai ciek žmonės neturi kadu susiveic, net šaimynose, kad susėstų pietų prieg vieno stalo. Visi usilakstį. Prisėda, lapteri kokio valgio ir tuoj lakia. Visur mašinom ir vis nespėja, narakavoja, kad to nespėjo, tai to. Nepasėdzi, neturi kadu pasišnekėc. Nu pamenu: seniau, kap gyvenau vaikystėj Paliūnuosa, vis ciek kitap buvo. Tų darbų, atrodo, tep pac buvo, ir sunku buvo, ba viskų rankom: nupjauna dalgiais, varto grėbliais, graboja arkliu grabarkom arba irgi grėbliais, smeigia glėbius šakėm, deda in kūgius, paskui kiloc, padavinėc šakėm pasmeigus in vežimų – krauna in vežimus, veža kluonan, kiek sykių išvirsta ir vėl krauna. Cikrai sunku buvo – šakės, grėblys kožno rankosa, alia kad norėjos gyvenc, dzyrbc, da norėjos ir prisėsc, susiveic pas kaimynus, vieni pas kitus. Tai pas mus ėjom vakaroc, ba kapgi užmigsi neaptaris dzienos darbų ir rūpescų. O ir pasidzaugc cikrai buvo kuom. Prascau valgė, drapanų neturėj, vieni išaiginiai, o namie bile kuom lakstai, vienų suknelį jaunystėj, o vaikystė basa. Per vasarų tai cik basa, nor ir dabar mėgstu basa, kojom sveika. Prastai valgė, alia savo auginimo viskas, sveika buvo.
Va koki laikai. Kas pamislyt, kad tep bus? Už 1 kg lašinių krautuvėj moki po 4 zl, o gaspadorus už visų kiaulienų gauna ne visai 4 zl už kilogramų. Tai kur teisybė?
Seniau duoda mama 1 zl bulkutei nuspirkc, o pamatai, kad kici ledus laižo. Argi susiturėsi nepirkis? Namie radijų cik vėlyvoj jaunystėj turėjom. Visur biednų buvo, alia vis ciek vieni su kitais suveidzinėjo, ar bėdoj, ar dzaugsmi – visadu sykiu. Kap toj dainoj: ir bėda tadu rodės ne bėda, o dzaugsmas tai dzvigubai dzidesnis.
Sėjo linų, laikė avis – an aprangos, rugių sėjo duonai, kviecų dėl vištų ir pyragam. Tėvas pavasarin žyrnius sėj ko ankscausia. Visų gorcų vis žyrnių pasėja, o kap užauga, suspina, oi, kap sunku juos pjauc buvo, paskui krauc in vežimus, ne juokas. O dar jau mažai kur juos sėja.
Mažu kad tep nesuveidzinėja, nepasišneka, nedainuoja, tai užtai tep tankiai taikos skyrybos. Norėtau pasakyc da apie skyrybas. Negirdėta, kad seniau tep kap dabar. O jau kaimi tai nebuvo visai šnektų, ir nebuvo priimta skyrcis. Raikia mokėc susbarc ir susitaikyc raikia. Pirmiau kiba labiau paisė visi Dzievo. Suslupi, pasbari, nešneki, alia peraina, ir vėl gerai. Neisivaizduoju, kap be savo vyro. O kad ir su kitu, tai misni, kad jis kitokias negu pyrmas, ar jau su juom kitap bus? Kožnas turi ir gero, ir negero. Su vyru vis ciek gerau. Tai jis kų žino, tai aš, pasipildom.
Va kap turi kožnas užsiėmimo, tai irgi gerai. Mes laikom kralikus ir vištas. Kap gražu stebėc, kap auga, kap grauža kručkų, morkvukį. Tai vištos su čubukais, tai perskutės mažukės, bet kiaušinių trynys mažai kitokias nei dzidelių vištų. O jau paukščų pavasarin kad visokių priskrenda! O vyro tėvas buvo girinykas, tai jį išmokino, kap pažyc pagal čulbėjimų ir sliedukus. Tai kap indomu, ir jau anūkam parodo, papasakoja, o jiem irgi norisi žinoc. Suvažuoja vaikai, anūkai, kuram laužukų, kepam dešrukes. Matė jiej, kap an pabalio atlėkė net 15 garnių. Ar ne gražu? Žiemų lašinukų visadu an medzo laikom pakarta, tai ir zylukių, ir kitokių prilakia, cik spėk pamacyc, kokias margumas tų paukštukų. Jiej irgi paspeša, alia kur ir kas nespeša? Cik kap gerai, kad susitaiko.
Dėkoju už pasakojimus.
Eugenija Pakutkienė, punskas.pl