Jie gyveno su mistinėmis istorijomis

Ruduo. Nori ar ne, į galvą lenda prisiminimai apie senelį, kuris mano vaikystę margindavo įvairiausiomis istorijomis. Kiekvieną vakarą prieblandoje klausydavau senelio pasakojimų apie vilkus, kurie nuridendavo statinėje įkalintą žmogelį į kitą kaimo pusę; avis, kuriose buvo įsikūnijęs velnias ir viliojęs pravažiuojantį kaimietį; koplytėlę, kuri nakties metu nugrimzdavo po žeme; baltas nakties mergeles, kurios marindavo suviliotus vyrus, arba baltus ant kelio stovinčius stulpus, prie kurių prisilietus ištikdavo mirtis; vežimais važinėjančius čigonus ir velnius bei daug kitokių pasakojimų, kuriuos senelis skaitė iš galvos, o ne iš knygų. Vaikystėje atrodė, kad kai kurie iš jų buvo tiesiog pasakos, o kiti – tikri senelio ir jo pažįstamų išgyventi prisiminimai. Ar jais tikėjau? Sudėtinga pasakyti, bet kiekvieną kartą klausantis jų nugara nueidavo pagaugai. Bijodavau, bet vis tiek klausydavau. Ir taip kiekvieną rudens vakarą, per daug, daug metų.

Ne kartą tėtis ir močiutė sakydavo, kad tai jo fantazijos kūriniai ir nėra juose lašelio tiesos. Ar tada mano baimė dingdavo? Ne. Vyresnieji pasijuokdavo iš senelio pasakojimų, bet jo paslaptinga šypsena ir nutylėjimas mane neramindavo, nes jis niekada gyvenime taip ir neišdavė paslapties – ar jo pasakojimuose buvo tiesos, ar jie buvo išgalvoti, o gal kur nors perskaityti? Nežinau. Ir to niekada nesužinosiu.

Daug kuo galima netikėti ir iš visko juoktis, bet dabar pagalvoju, kad tose senelio istorijose yra tiesos. Kaip pats pasakodavo, seniau žmonės visur keliaudavo pėsčiomis arba arkliais. Keliaudavo ne tik dieną, bet ir vėlyvais vakarais. Vykdavo pasisvečiuoti pas giminaičius ar draugus, eidavo kortomis palošti arba šokiuose pasilinksminti. Senelis sakydavo, kad į sodžių eidavo keliese, nes taip buvo smagiau. Keliaujant vingiuotais keliukais, kur pakelėse augdavo aukšta žolė ar išsikeroję krūmokšniai, buvo galima išgirsti įvairiausius garsus. Dažniau buvo galima išgirsti krebždančią krūmynuose laukinę gyvūniją. Niekas automobilių neturėjo, tad ir tekdavo visko nugirsti ir pamatyti. O kai reikėdavo tamsią naktį, kaip sakydavo, „prasižiūrėc kelių“, buvo galima visokiausių dalykų pamatyti. Buvo nejauku net ir suaugusiems. Jeigu vienas bendrakeleivis ką nors pamatydavo, greitai kitą įtikindavo. Taip ir kūrėsi kaimo žmonių pasakos, kurias vėliau sekdavo vieni kitiems vakarais, kad įbaugintų klausytojus, o šiems vėliau juokus krėstų. Būdavo ir tokių istorijų, iš kurių niekas nesijuokdavo. Gal jos buvo tikroviškesnės? Kas žino…

Tokia buvo senojo kaimo pasaulėžiūra, kurioje susipynusios egzistavo mistika ir realybė. Tada juk nebuvo televizorių ar interneto, kuriame šiandien galime rasti pačias baisiausias ir juokingiausias mistines istorijas bei jų kūrimo būdus. Turbūt todėl kiti net nenori nieko girdėti apie pasakojimus, kuriuose sudėtinga įžvelgti realybę primenančius įvykius. Kaip bebūtų, senasis lietuvių pasaulis rėmėsi tikėjimu. Tikėta ir gėriu, ir blogiu. Atrodo, kad pasaulis buvo pasidalijęs per pusę arba į tris dalis (nereikėtų užmiršti ir skaistyklos) ir veikęs harmonijoje (jos prasmę aiškina mito kritikai).

Senelis pasakojęs, kad žmonės, negalėję apsikęsti neraminančių juos paslaptingų vietų kaimuose, pradėjo statyti pakelės kryžius. Taip jie labiau įtikėdavo aukštybių galia, gerosiomis, žmogų saugančiomis dvasiomis. Vaikystėje tikėjau šia senelio atskleista viena iš kryžių statymo priežasčių, tačiau ja pasidalindavau tik draugų rate. Vaikai labiau tikėjo tais dalykais, iš kurių juokdavosi suaugusieji. (Kaip dalijomės istorijomis? Taigi, kai mums buvo devyneri ar dešimt metų, savo kaimo mokykloje laukdami su draugais šokių repeticijų, turėjom vieną, o gal ir dvi valandas per savaitę, kurias skirdavome įvairioms mistinėms istorijoms. Mums buvo įdomu pasakoti, tyrinėti ir bandyti paaiškinti šių istorijų atsiradimo priežastis. Beje, įdomiausia yra tai, kad apie mūsų susitikimus (turbūt) nežinojo nei vienas mokytojas. Savo klasėje pasistatydavome „palapinę“. Nustatytą valandą ją pastatydavome ir nustatytą valandą ją išardydavome, kad jos niekas nepamatytų. Mums tai buvo įdomiau už gaudynes ar žaidimus su kaladėlėmis.)

Senelio pasakojimai visada kažkur kirbėjo, laukdami patvirtinimo. Ir sulaukė po keliolikos metų, kai įžengiau į studijų laikotarpį. Besimokydama tokių dalykų, kaip senoji lietuvių pasaulėžiūra ar mitopoetiniai diskursai, susidūriau su Marcelijaus Martinaičio veikalu „Laiškai Sabos karalienei“. Čia pasitvirtino tai, ką girdėjau vaikystėje, jog visos kaimų mistinės vietos pradėjo nykti tuomet, kai žmonės pradėjo statyti pakelės kryžius, koplytėles, vadinamuosius rūpintojėlius. Taip ir sunyko mistinės istorijos. Jų vietą pakeitė stiprus tikėjimas, religiniai objektai.

Man atrodo, kad kiekvienas galėtume prisiminti vaikystėje girdėtus nepaprastus pasakojimus, kuriais rudens vakarus paverstume paslaptingesniais. Taip nuvytume plintantį rudeninį nuovargį ir nuobodulį. Be to, atkurtume nykstančias ar beveik išnykusias, gal tik savo krašte sektas istorijas. Gal jos buvo savotiškos pasakos, kurias žmonės primiršo? Nežinau, nes šios paslapties neįstengiau perkąsti…

Jurgita Stankauskaitė, punskas.pl