Apie savo krikštatėvį Antaną Gustaitį ketinau parašyti minėdamas jo mirtį spalio mėnesį. Vis dėlto pamaniau, kad dėdę Antaną turėtų lydėti bent keli kiti lietuviai oreiviai, kuriuos pavadinčiau „žemaičių eskadrile“ – ir taip atsirado šis rašinys.
1941 m. spalio 16 d. Butyrkų kalėjime Maskvoje NKVD nužudė generolą A. Gustaitį, Lietuvos karo aviacijos viršininką. Jis buvo 43 metų amžiaus. Į orą pakilęs 1919 m. gegužės mėnesį kaip žvalgas su Lietuvos karo aviacijos mokyklos instruktoriumi, 1925 m. A. Gustaitis sukonstravo ir pastatė pirmąjį savo lėktuvą ANBO-I. Iš viso jis sukonstravo ir pastatė aštuonis ANBO tipus, kiekvieną savo naujai sukonstruotą lėktuvą išbandydamas pats. Tai darė jau ir būdamas (nuo 1935 m.) karo aviacijos viršininkas.
Generolas Stasys Raštikis savo prisiminimuose cituoja St. Baipšį: „ANBO lėktuvai, inž. Gustaičio konstrukcijos, pastatyti savų inžinierių, mechanikų bei darbininkų, savose dirbtuvėse, vadovaujant jam pačiam, karo aviacijos viršininkui. Ir visa tai buvo padaryta per trumpą nepriklausomybės laikotarpį, virš šimtmetį vergavus… Mūsų ANBO raižė sparnais ne tik Lietuvos padangę, bet ir daugelio Europos kraštų sostines…“
S. Raštikis teigia, kad lėktuvo pavadinimas yra: ANtanas + BrOnė = ANBO. Dėl to galima ir ginčytis, nes su Brone Aleksandravičiūte Gustaitis susituokė 1927 m., o pirmasis ANBO, pilotuojamas Gustaičio, pakilo iš Kauno aerodromo 1925 m. Lietuvos aviatoriai sako, kad lėktuvo pavadinimas reiškia „Antanas Nori Būti Ore“.
Ore būti norėjo ir Kazimieras Simonavičius, Raseinių krašte 1600 m. gimęs Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajoras ir karininkas, artilerijos inžinierius, raketų išradėjas. Jis parašė ir Amsterdame išleido veikalą „Artis Magnae Artilleriae Pars prima“ („Didysis artilerijos menas“). Vikipedijoje rašoma: „3 skyrius „Apie raketas“ – įdomiausias ir vertingiausias, aprašantis svarbiausius atradimus – raketos aukščio ir jos reaktyvinės tūtos pločio santykį, daugiapakopę raketą, raketų stabilizavimą sparneliais, raketų bateriją (nuosekliojo jungimo daugiapakopę raketą). Aprašoma daugiau kaip 20 paraku užtaisomų raketų pavyzdžių, jų gamyba ir savybės. Svarbu yra tai, kad K. Simonavičius aprašymuose viską grindė matematiniais skaičiavimais ir fizikos dėsniais.“ Kūrinys išverstas į prancūzų, vokiečių, anglų, olandų ir lenkų kalbas.
Į erdvę K. Simonavičius pats nepakilo, bet jo išradimas davė pagrindą oreivystei raketomis.
Rašytojas Vytautas Martinkus, parašęs istorinį romaną „Žemaičio garlėkys“, savo knygą pristato taip: „Šio romano veikėjo prototipas – Lietuvos šviesuolis, filosofas ir išradėjas Aleksandras Griškevičius, gimęs 1809 metais. Aureolėje virš A. Griškevičiaus galvos spindi garlėkio idėja. Taigi jį matome greta pirmųjų pasaulio aviatorių. Kaip aukštai jo „Žemaičio garlėkys“ buvo pakilęs ir kiek laiko ar kelio nuskrido, šiandien tebėra mįslė.“
A. Griškevičius norėjo būti ore! Jis išrado lėktuvą. Galime sakyti, kad Žemaitijoje buvo išrastas pirmasis lėktuvas. Jis turėjo sparnus, propelerį, garo variklį ir balioną lengvam pakilimui.
Darius ir Girėnas – sparnuoti žemaičiai, norėję būti ore. Jų vardų netgi nereiktų tarti atskirai, nes jų noras skristi, mintys, siekiai ir likimas juos vienija nedalomai.
Darius, su tėvais atvykęs į JAV 1907 m., būdamas 11-os, jau domėjosi aviacija. Grįžęs į Lietuvą 1920 m. stojo savanoriu į Lietuvos kariuomenę, mokėsi karo aviacijos mokykloje ir į orą pirmą kartą savarankiškai pakilo 1922 m. iš Kauno aerodromo. 1927 m., jau pakeltas į kapitonus, patenkinus jo prašymą dėl atostogų, Darius išvyko į JAV draugams išsitaręs, jog iš Amerikos į Lietuvą grįšiąs lėktuvu. Amerikoje Darius pragyveno iš lakūno profesijos.
Girėnas, būdamas šešiolikmetis našlaitis, su broliu emigravo į JAV 1910 m. Po Pirmojo pasaulinio karo Stasys pradėjo mokytis skraidyti, tapo geru ir prityrusiu lakūnu. Susipažinęs su Darium dalijosi su juo entuziazmu skraidyti ir 1932 m., po lygiai susidėję pinigų, nusipirko pirmą savo lėktuvą. Liepos mėnesį juodu paskelbė savo atsišaukimą „MES SKRISIME Į LIETUVĄ!“.
1933 m. liepą, nugalėję Atlantą ir nuskridę 6411 km, iki Kauno likus tik 650 km, Darius ir Girėnas žuvo įvykus avarijai Soldino miškelyje. Į Lietuvą jie sugrįžo ąžuoliniuose karstuose, kuriuos gabeno Deruluft lėktuvas, virš Lietuvos lydimas Lietuvos karo aviacijos eskadrilės.
„Mes norime būti laisvi, laisvai kvėpuoti savo oru ir jo erdve lakstyti… Darius ir Girėnas yra pavyzdys, kaip reikia aukotis tėvynės garbei“, – sakė Antanas Smetona.
Čikagoje 1907 m. žemaičiams tėvams gimė sūnus, kurį jie pakrikštijo Feliksu. F. Vaitkus norėjo būti ore ir savo gyvenimą susiejo su aviacija. Čikagos universitete Feliksas studijavo aviacijos mokykloje ir baigė aviacijos kursus, o 1931 m. pats įsteigė aviacijos mokyklą.
Žuvus Dariui ir Girėnui keliolika lakūnų siūlėsi pakartoti ir užbaigti jų skrydį. Suburta Antrojo lietuvių transatlantinio skridimo sąjunga, kuri organizavo „Lituanicos II“ skrydį. Skrydžiui parinko JAV oro pajėgų atsargos leitenantą F. Vaitkų, kuris „išbuvo ore“ 1200 valandų.
1935 m. rugsėjo 21–22 d. F. Vaitkus su „Lituanica II“ pakartojo Dariaus ir Girėno skrydį, bet perskridus Atlantą dėl oro sąlygų ir degalų stokos teko nusileisti Airijoje. Tais metais jis buvo vienintelis Atlantą pats perskridęs lakūnas, o aviacijos istorijoje – šeštas. Tačiau lėktuvas buvo sudaužytas. Jis atgabentas į Lietuvą, suremontuotas, Lietuvos vyriausybės nupirktas karo aviacijai, laikytas Zoknių aerodrome. Sovietų okupacijos pradžioje lėktuvas buvo sunaikintas jį naudojant taikiniu šaudymams.
Į Kauną F. Vaitkus iš Klaipėdos buvo parskraidintas Lietuvos karo aviacijos lėktuvu. Po viešnagės Lietuvoje jis grįžo į JAV. Pašauktas į karo tarnybą 1940 m. jis dirbo Flying Fortress ir Superfortress vyriausiuoju pilotu bandytoju. Išbandęs daugiau kaip 1100 lėktuvų. 1946 m. gavo pulkininko leitenanto laipsnį. 1956 m. F. Vaitkui, žemaičiui, pačiam perskridusiam Atlantą, einančiam 49-uosius metus, Wiesbaden Amerikos oro bazėje staiga sustojo širdis.
Romualdas Marcinkus – dar vienas žemaitis, kurio troškimas būti ore kainavo gyvybę, taip kaip ir Antanui Gustaičiui. Jie žuvo nuo budelio rankos. Vikipedijoje yra šios R. Marcinkaus biografijos nuotrupos: 1926–1929 m. mokėsi Karo mokykloje, 1930–1932 m. Vytauto Didžiojo karininkų kursų Aviacijos skyriuje. 1934 m. dalyvavo 25 dienų trijų ANBO-IV lėktuvų grandies, vadovaujamos A. Gustaičio, 10 000 km skrydyje per Europą, aplankant 12 Europos valstybių. 1936 m. jam suteiktas kapitono laipsnis. 1940 m. išvyko iš Lietuvos, įstojo į Prancūzijos armijos oro pajėgas, Prancūzijai kapituliavus – į Didžiosios Britanijos Karališkąsias oro pajėgas ir su naikintuvu „Hurricane“ dalyvavo oro mūšiuose su vokiečiais. 1942 m. vokiečiams numušus lėktuvą paimtas į nelaisvę. Kalėjo „Stalag Luft III“ lageryje. Kartu su kitais sąjungininkų karininkais 1944 m. kovo 24–25 naktį surengė pabėgimą išsikastu tuneliu. Pabėgo 76 belaisviai, iš kurių tik trys pasiekė laisvę. Apie šį žygdarbį 1963 m. sukurtas filmas „The Great Escape“. Hitleris įsakė 50 sugautųjų sušaudyti. Tarp jų buvo ir kapitonas R. Marcinkus. „Kapitono Romualdo Marcinkaus klajonės, vargai, kovos ir žygiai svečiuose kraštuose pasibaigė karių kapinėse Poznanėje“, – rašo Gražina Sviderskytė knygoje „Uragano kapitonas“.
Šioje apybraižoje apie norėjusius būti ore lietuvius paminėjau tik keletą asmenų, o jų būta labai daug. Tai žvaigždės Lietuvos aviacijos istorijoje. Atsitiktinai išėjo taip, kad išskyrus A. Gustaitį, kiti šios apybraižos oreiviai buvo žemaičiai.
Gabrielius Žemkalnis, punskas.pl
Šaltiniai: Vikipedija, G. Sviderskytė „Uragano kapitonas“, „Legendos“ Nr. 3, E. Jasiūnas „Darius – Girėnas“, A. Gamziukas „Antanas Norėjo Būti Ore“, V. Martinkus „Žemaičio garlėkys“, V. Kavaliauskas „Lietuvos karžygiai“.