Kafarnaume šeštadienį, nuėjęs į sinagogą, Jėzus pradėjo mokyti. Žmonės stebėjosi jo mokymu, nes jis mokė kaip turintis galią, o ne kaip Rašto aiškintojai.
Jų sinagogoje tada buvo netyrosios dvasios apsėstas žmogus. Jis ėmė šaukti: „Ko tau iš mūsų reikia, Jėzau Nazarieti? Gal atėjai mūsų sunaikinti? Aš žinau, kas tu esi: Dievo šventasis!“
Jėzus sudraudė jį: „Nutilk ir išeik iš jo!“ Tuomet netyroji dvasia pradėjo jį tąsyti ir baisiai šaukdama išėjo iš jo.
Visi didžiai nustebo ir klausinėjo vienas kitą: „Kas gi čia? Naujas mokslas su galia?! Jis netgi netyrosioms dvasioms įsakinėja, ir tos jo klauso!“ Gandas apie jį greitai pasklido po visą Galilėjos šalį. Evangelija (Mk 1, 21–28)
Evangelijos skaitinį komentuoja kun. Nerijus Pipiras
Jėzus Kafarnaumo sinagogoje. Kaip evangelistas pasakoja, Jis čia užsuko, galima sakyti, iš karto tik atvykęs į šią vietovę. Galbūt Jis čia ateina savosios religinės praktikos paskatintas. Juk diena, apie kurią rašoma Evangelijoje – šabas.
Būtent čia, manau, ir yra raktas į visą Evangelijos tekstą. Tai Dievo ir žmogaus santykio diena. Laikas, kada žmogus yra kviečiamas klausyti ne bet ko, o paties Dievo. Dievas ir žmogus susitinka sinagogoje.
Visiškai natūralu, rodos, kad Dievas kalba kitaip nei žmogus, nors jis būtų ir be galo išmintingas. Juk net ir sinagogos sienos turi būti persmelktos Dievo žodžiu.
Susidarau tokį įspūdį, kad kartais žmogus perdėm susikoncentruoja į žmogaus žodį, tuo tarpu Dievo žodis lieka kur nors nuošalyje. Juk ir tąkart atėjusieji į sinagogą stebėjosi Dievo kalbėjimu. Taip, Dievas visuomet kalba kitaip. Kitaip, nei tikimės, norime, ar esame įpratę girdėti.
Tačiau šios dienos Evangelijoje pateikiamas ir, rodos, nekasdienis įvykis. Sinagogoje yra ir piktojo apsėstasis. Tas susitikimas su Jėzumi nėra kažkoks atsitiktinis. Dievas ne tik kalba, bet ir gydo.
Senovės žydai praktiškai neskirdavo ligos nuo piktųjų dvasių ar demonų apsėdimo. Toks tikėjimas ligų demonais buvo labai paplitęs Artimuosiuose Rytuose. Vis dėlto evangelijos aiškiai moko, jog esama velnio ir jo piktųjų angelų (plg. Mt 25, 41). Taip pat visiškai suprantama mintis, jog bet koks blogis, įskaitant ir ligas, gali išplaukti iš velnio, kuris veikia nuodėmingąjį pasaulį (plg. Lk 3, 6).
Įdomu pabrėžti, kad Dievą atpažįsta piktosios jėgos, kurių evangelijos žmoguje yra ne viena (daugiskaitinė kalba). Ir tai – nieko keisto, nes blogis visada sudreba prieš didesnį už save Dievą, o piktieji angelai yra skirti destrukcijai Dievo kūrinijoje.
Neturime nusigąsti, nes Jėzus nugali piktąsias dvasias ir ligas. Žmonės, tąkart susirinkę į Kafarnaumo sinagogą, stebėjosi Jėzumi. Šiandien mes mokykimės ne tik stebėtis, bet ir nors dalelytę Dievo žodžio neštis į savo namus ir kasdienybę, kad garsas apie didžius dalykus nuolat sklistų.
Bernardinai.lt