„Raganos atsivertimas“

Labai džiugu bendrauti su žmonėmis, kurie mėgsta skaityti knygas. Gyvenimas iškart tampa spalvingesnis ir ryškesnis. Tarp mano draugių įsigalėjo paprotys ieškoti įdomių knygų ir jas perskaičius perduoti į kitas rankas. Taigi neseniai gavau nuostabią knygą – Joanos Žamejc (Joanna Żamejć) magišką istorinį romaną „Raganos atsivertimas“ („Nawrócenie wiedźmy“). Jį atsiuntė man draugė iš Olštino. Jaučiau, kad manęs laukia kažkas ypatingo.

Pirmiausia smalsumą sukėlė Žamejc pavardė. Ji bylojo apie lietuviškas šaknis. Tuojau sužinojau, kad autorės senelis buvo Žemaitis, kad ši pavardė sulenkinta. Knygos autorė turi lietuviško, lenkiško bei vokiško kraujo. Vaikystę ir studijų laikotarpį ji praleido Olštine. Dabar jau 30 metų gyvena Vokietijoje. Šiuo metu dirba viešosios bibliotekos direktore. Taigi atmosfera darėsi vis karštesnė, juolab kad dalis detalių sutapo su mano išgyvenimais.

Knygos veiksmas prasideda 1348 m., kada trys ginkluoti Vokiečių ordino vienuoliai atsiranda prie Alnos upės (dabar Łyna). Čia pradeda kurtis naujas miestas, vėliau pavadintas Allensteinu (dabartinis Olštinas). Tarp didžiulių miškų gyvena prūsai. Į iki galo neapgyventas žemes atsikelia įvairūs žmonės, tarp kitko, ir lenkų gentys. Vietovėje Waplauken (Vaplaukis), prie Kruvinojo kalno, gyvena ir nedidelis būrys lietuvių. Jie čia, žuvusiųjų šaukiami, atėjo gyventi po mūšio, kai kryžiuočių kariuomenė žiauriai sutriuškino Lietuvos kunigaikščio Vytenio dalinį.

Romano dalis apie lietuvių atsiradimą Vaplaukyje paskatino mane pasidomėti istoriniais faktais. Vaplaukio mūšis vyko 1311 m. Prūsijos Bartos žemėje, netoli Vaplaukio kaimo,  esančio į šiaurės rytus nuo Kentšyno miesto Varmijos Mozūrų vaivadijoje. Žygių į Prūsijos žemes Vytenis surengė bent aštuonis. Vienas iš dviejų 1311 m. įvykusių puolimų pavadintas Vaplaukio mūšiu. Palyginti nemažai (ir nepalankiai) apie jį rašė amžininkai kryžiuočių kronikininkai. Šiam mūšiui atminti pastatytas lauko akmuo su pavaizduotomis jau XIV a. Vokiečių ordino riterio ir lietuvių kario figūromis. Dabar kas keletą metų čia rengiama istorinio mūšio rekonstrukcija.

Grįžtant prie romano, įdomu, kad pagrindinė veikėja yra jaunutė Aušra, senos raganos Daivos dukra. Ji, kaip ir motina, turi neeilinius gebėjimus. Yra aiškiaregė, gerai pažįsta visus gamtos dėsnius, miško ir laukų žoleles, kurias išnaudoja įvairiems geriems tikslams, visų pirma gelbėdama žmonių gyvybes. Lietuvių, gyvenančių Bartos miške, likimas žiaurus. Gyva lieka tik Aušra. Ji turi gyventi besikuriančio miesto aplinkoje, kur visi jau yra krikščionys. Aušra, kad išliktų, kaip nendrė „lenkiasi, bet nepasiduoda“. Širdies gilumoje tiki protėvių dievais, savo vaikus vadina lietuviškais vardais. Nors herojė grožiu, neeiliniu mąstymu, sielos tyrumu perauga vietos gyventojus, turi pereiti daug išbandymų, kad aplinka ją pripažintų.

Autorė lietuvius piešia šiltomis spalvomis, apgaubia juos magiška jėga, nepaprastais sugebėjimais. Mano pažįstamos lenkės, perskaičiusios šią knygą, susižavėjo lietuviais. Skambino man, norėdamos išgirsti lietuviškus žodžius, daugiau sužinoti apie mūsų kultūrą ir istoriją.

Knygą skaityti labai lengva, turinys įtraukia į savo gelmes, su aistra seki eilutę po eilutės ir vis nustebina istorijų eiga. Rasite čia įvairią meilę, žmonių žiaurumo ir gerumo kontrastą, statymą ir griovimą, rūstumą ir malonę bei nenutrūkstamą magišką jėgą, verčiančią žmogų ir gamtą derintis, norint pratęsti gyvenimo trukmę. Nors veiksmas vyksta viduramžiais, daugelis problemų aktualios ir šiandien.

Būtų puiku, jei ši knyga pasirodytų ir lietuvių kalba. Lietuvos skaitytojai taip pat galėtų pasimėgauti darnių žodžių bangomis ir pasidžiaugti baltų kultūros gaivinančia galia.

M. M., punskas.pl