Jono Liaukevičiaus, gimusio Dusnyčioje, senelis – Tamošius Liaukevičius, močiutė – Teresė Armanavičiūtė iš Kučiūnų. Ji nugyveno gražų amžių – 105 metus. Mirė pas sūnų Praną, apsigyvenusį su žmona Marijona Bulevičiūte Seinuose prie Seinos upės. Pranas ir Marijona Liaukevičiai susilaukė dviejų sūnų – Jono ir Juozo.
Jonas Liaukevičius pasakoja:
– Gyvenom Dusnyčoj prie Galadusio ažaro ir prie paco rubežo su Lietuvu. Turėjau cik vienus metukus (gimiau 1938 m.), kap prasidėjo II pasaulinis karas. O paskui kap ca norėj apsibūc prūsai (vokiečai), liepė daugumai išaic in Lietuvų. Vokiečai sakė, kad jei nevažuosit, vešim in Vokietijų.
Mūs išvažavo tėvai mano, močutė su dzieduliu, aš, dzvi mano sasarys ir tėvo brolis – buvo da nežanotas. Sasarys jau buvo daug vyresnės už mani, viena ir ištekėjo Lietuvoj būnanc. Kaimi Navinynkų buvom, kur mus nuvežė pirmiausia in vokiečo ūkį. Jis da pora dzienų pabuvo su mumi, o paskui išvažavo. O kap grįžo, tai viskų savo pasiėmė. Paskui mus pervežė in lenkų vietas prieg Vylniaus Žiežmaruose, o da vėliau gyvenom Dainavos dvari prieg Vylniaus. Tynajus gyveno šašos šaimynos iš mūs krašto. Tynajus kaimynai mus gudais vadzino. Sakė: „Seni lietuviai medžus sodino, o repatriantai atvažavį juos iškūrino“. Jiem, vieciniam, mes užaiviai, tode nemėgo Lietuvos lietuviai mūs, ba gi svecimi jiem žmonės buvom.
O paskui mano tėvas Pranas Liaukevičus Trakų apskritin dzyrbo, alia jam nepaciko ir prašėsi, kad pavelytų vėl grįžč, kur ankscau buvo – in Dainavos gerų dvarų.
Jonas Liaukevičius ir Vitalija Vilkelytė į vestuves važiavo papuoštu vežimėliu. Sykiu Seinų bažnyčioje tuokėsi Vitalijos brolis Vitas Vilkelis ir Aldutė Petruškevičiūtė. Muzikantas – Vitas Jančiulis iš Žagarių, paskui nuėjęs į žentus į Bubelius.
Paskui parvažavom prie rubežo, palei savo Dusnyčos kaimų, mus atvežė prie rubežo netoli Galadusio ažaro, apsigyvenom pas žmogų tokį, savo pažįstamų, alia ne giminaicį – Liaukevičų Antanų, ir laukėm, kol rusai nuvaris frontų toliau. Kap jau frontų nuvarė, grįžom namo, ruduoj jau buvo, alia rugiai da nekirsci buvo. Mūs žamį kaimynas apdzyrbo. Nieko neradom grįžį, tušči kampai, cik stuba buvo likus. Mūs trobesiuosa niekas per karų neapsistojo – neapsigyveno. Kluono vietoj tušča vieta, cik žymė, kur stovėjo, svirnas tai buvo paliktas, tvarukai toki buvo likį. Mes prasigyvenom dėl to, kad mano tėvas mokėjo samagonų vyrc ir varyc. O už jį daug kų galėj sutvarkyc. Daugelis važavo iš Sainų in Oleckų, ty an prūsų žamės pasitraukį vokiečai savo ūkiuose paliko tai maniežus, motorus, kuliamas, išilgines. Važavom tų mašinų parsivaryc, kici kūlė šalinėse paliktus javus ir grūdus maišuose vežėsi namo dėl sėklos, dėl myltų duonai. Jei ne tai, tai ca būtų badu daug kas numiris.
Sykį sėdzim, sakom: „Tai kad grįžtų ciej metai, kur kadaise buvo… Kap buvo smagu.“ O tokias Rutkauskas nuklausė ir sako: „Tegu velniai tuos gerus čėsus. Valgyc neturėjau ko, likau be tėvų, vienas kap pirštas likau, tai vaikščojau kitur tarnauc, raikėjo žūrėc ir sunkiai dzyrbc, kad duonos nor būt.“
Cikrai buvo sunku, alia ir baisu. Pas mus vis pasakojo ir pamenu, kap, rodos, macytau. Važavo per karų vokiečų karininkas pro mūs kolonijų. Buvo tokia balukė, ir jis norėjo apsisukc su užkrautu mašinu – sunkvežimiu. Važavo atbulas ir inklimpo. Negalėjo išvažuoc. Ir ėjo po kaimų, kad kas padėtų ištraukc. O kaimi daug šaimynų išvažavį arba Galadusio kranti bunkerin insikasį kavojos, tušci perdėm namai buvo. O mano tetos (mamos sasarys) kap sykis buvo troboj. Užėjis kieman tas karinynkas, alia pamatis, kad stuba užrakyta, apsisukė ir jau ais kitur. Ir užlojo šuva. Kap cik šuva užlojo, viena mano teta tuoj ėjo pažūrėc per langų, ko tas šuoj loja. O tas karinynkas tuomčės acigrįžo ir pamatė, kad lango uždengimas sukrutėjo. Tep jis atėjo prieg durų ir belsc ėmė, liepė adaryc duris. Kap moteros adarė, liepė imc lopetas ir aic kasc. Kiek tai pakasė ir nevažuoja. Mato, nebus rodos. O netoli nuo namų augo toki alksnukai. Visas pabalys jais apaugis buvo. Tai, macyc, kap vyriškiu toptelėj kita mislis. Nebi lydėj atgal tas mergas, o jaunos, gražos. Jaunesnė gražesnė, tų insižūrėj. Vyresnei liepia aic namo. Toj neina, ba gi kap sesuoj paliks sasarį su prūsu? Tai pykšc šautuvų pasėmis, toj užspiegė ir gruvo. Tadu jau ėmėsi tos jaunesnės. O toj nesiduoda. O kap nesiduoda, tai vėl šautuvų iš kišanės, paukšč in krūcinį. Ir išprievartavo peršautų jau. Ir nuvėjo sau pas kitų žmogų, paėmė mašinų ir ištraukė savo, nuvažavo. Vyresnė gulėjo kraujuose, iki kol vyrai vakarop nuog ažaro grįždzinėdami cik vėliau išgirdo jos dejavimų, ba ji buvo cik pašauta. Nor kaimo vyrai girdėjo, kap šovė, ir spiegimų girdėjo. Da Popelis tep iš lankiško sako: „Tai macyc kokį šuniukų nušovė, tai tas ir spiegia“.
Taigi paraina vakari namo vyrai. Mato iš toli, kad durys adarytos. Nieko nėra. Aplinkui vaikščoja – nėr. Aina už stubos, už kluono. Girdzi, kad kas dejuoja. Nuveina, žūro, kad viena negyva, o Popelio žmona gyva. Paėmė, nuvežė in Lietuvų, da rusų stovėjo karuomenė. Daktaris lietuvys buvo ir jų išgydė. Po karo tus gydytojas Gdanski dzyrbo. Tai buvo susicikį, mano teta už jo gerų šyrdzį sūrį tokį dzidelį buvo padarus jam. Ir klausė: „Ar prisimeni?“ O jis: „Mažai prisimenu, ba tiekas buvo ligonių, o vaistų neturėjom“. O kų su tuom nušautu? Negalėj niekur vežc kavoc, ba gi prie Žagarų frontas ėjo, neatveši plentu in Sainų kapines. Baisu, kap šaudė. Rusų kiek Žagaruose sušaudė. Užminuota buvo. Tai jų pakasė po tokiu medeliu, prie kelio. Kap jau frontas pasitraukė toliau, tai jų atkasė. Alia buvo praėjį septynios dzienos ir da vasara, karščis, tai jau negerai kvepėjo. Susirinko jaunimas, draugai ir draugės jos. O baisus dvokimas. Tas kūnas jau gedo. Moteros skepetom užsidengė burnas, vyrai papirosus susisukį rūkė. Ir atkasinėjo. Visi stovėjo, žūrėjo, o dzvieje atkasinėjo. Visi negali jau to kvapo atlaikyc, o vienas vyras neturėjo nei papiroso, nei nieko, cik jos kūnų glaudė sau prie krūcinės ir sakė: „Oi Stasiula, Stasiula, kų jiej tau padarė?“ Tai raiškia, kap myli žmogų, nesvarbu niekas. Paskui nuvežė in Sainų kapus, palaidojo su kunigu.
Pranas buvo piršlys savo kaimynui Česiui Pinkevičiui, o jo žmonai Onai Kliučinykaitei svočia – Ona Zubavičienė iš Skarkiškių.
Da papasakosiu apie Popelius. Juozas Popelis atėjo nuog Berznyko in Dusnyčų. Nemokėjo lietuviškai, o paskui pramoko. Buvo žanotas su Liaukevičienės sasari Onu Bulevičūti irgi iš Dusnyčos. Juozo ir Onos Popelių vaikai: vyrausias mirė mažas, paskui buvo Juozas, Genė, Ona, Adelė, Vacus, Stasė. Juozas Popelis (sūnus Juozo) vedė jauniausių iš sasarų – Anelį Liaukevičūtį, Prano Liaukevičaus sasarį (Sainuose gyveno prie miško, jau miris). Genė Popelių – siuvėja visų gyvenimų, tapus Čeropskieni gyveno Sainuose, o laimėjus žalių kortų prieš 30 metų apsigyveno Amerikoj. Ona ištekėjus už Stasio Jakubausko Žagaruose. Vacus Popelis liko tėviškėj Dusnyčoj, vedė Antanavičūtį iš Žagarų. Jų tėvas Popelis ataj in Dusnyčų iš Berznyko, kap ir kaiminystėj Paškevičus. Tadu du buvo lenkai Dusnyčoj, alia abudu išmoko lietuviškai.
Ačiū Jonui Liaukevičiui už pasidalijimą savo prisiminimais.
G. Pakutkienė, punskas.pl