„Grįžęs iš kelionių po Rytų Lietuvą, dažniausiai norėdavau verkti, o tos tramdomos ašaros ilgainiui ir virto pagrindiniu manojo darbo motyvu – akstinu kautis su tamsuma, neapykanta, abejingumu, – sako portalui respublika.lt vilnietis, lietuvių kultūrininkas ir visuomenininkas Juozas Žitkauskas. – Išvydau tenai žmonių tarpusavio nesusikalbėjimą, priešiškumą viens kito atžvilgiu, politines intrigas.”
J. Žitkauskas mano, kad Rytų Lietuvai labai opus yra lietuviškų mokyklų klausimas, kadangi jos ten uždaromos. Pasak jo, jaučiamas smarkus lenkinimas bažnyčiose. Kunigai per pamokslus skelbia, kad lenkų kalba tai vienintelė tikra krikščionių kalba, kad tėvai, leisdami vaikus į lietuviškas mokyklas, nusideda.
Juozą Žitkauską stebina Lietuvos politikų bei kultūrininkų abejingumas šiuo klausimu. „Nieko nėra apmaudžiau, nei matyti tų kraštų lietuvių bendruomenes, aršiai susipriešinusias tarpusavyje, vietos inteligentiją, mokytojus, visiškai neketinančius vykdyti savo misijos – šviesti, – tikina jis. – Štai prieš kelias dienas grįžau iš Vilniaus rajono miestelio, kur į kultūros renginį, skirtą lietuvių bendruomenei, susirinko keturi žmonės. Nė vieno mokytojo, nė vieno moksleivio… Paklausę, kodėl taip yra, sulaukėme atsakymo, kad į lietuvių bendruomenės renginius iš lietuvių mokyklos sąmoningai niekas niekada neateina – neva tai konkurencijos dėl kaži kokių įtakos zonų ar finansavimo šaltinių padarinys. Man niekaip galva neišneša – kada ir kodėl nustojome dirbti Lietuvai, gimtajam miesteliui, bendrai gerovei ir bendriems tikslams? Nejaugi tarp mūsų išties jau nebeliko nieko bendra, kad tesugebame dirbti tik kiekvienas sau?”
Juozas Žitkauskas sako, kad Rytų Lietuvoje yra vietovių, kur tarp lietuvių ir lenkų vyrauja geri kaimyniški santykiai, bet daug yra tokių, kur tie santykiai grindžiami konfrontacija. Jis pasakoja: „Teko lankytis ir tokiose mokyklose, kuriose lietuviškai skaitomų posmų nesuprato nė vienas moksleivis, teko sutikti tokių, kurie atsisako parodyti kelią arba tyčia rodo neteisingą, vien todėl, kad jų klausiama lietuviškai… Antai prieš kelias dienas viešėjau lietuviškoje mokykloje, kuri įsikūrusi po tuo pačiu stogu, kaip ir lenkiškoji. Nežinau, ar čia pykt, ar juoktis, bet lenkiškos mokyklos valytoja man, „litvinui“, net per savosios mokyklos teritoriją pereiti neleido – liepė eiti per lauką aplinkui…”
Kultūrininkas ir visuomenininkas J. Žitkauskas mano, kad ten reikalingas geranoriškas, ilgas ir kantrus darbas. Reikia organizuoti renginius, vežti dainuojantį jaunimą, literatūros ir meno žmones, kad jie užkrėstų geru pavyzdžiu.
“Kai poetai, kultūros žmonės pakankamai išpurens bičiuliško bendravimo dirvą, – sako J. Žitkauskas, – ketinu į tuos kraštus imti vežiotis ir guvesnius istorikus, kad Rytų Lietuvos gyventojai su jais diskutuodami pagaliau išsiaiškintų tiesą apie savojo krašto, savosios bendruomenės prigimtį bei istorinius veiksnius, esamą situaciją suformavusius.”
punskas.pl