Vakar mačiau, kaip gervės apleido savo namus. Tiesą pasakius, nežinau, ar čia jų namai. Gal tik mums atrodo, kad šis Lenkijos ir Lietuvos pakraštys yra tapęs jų namais. Galbūt čia tik laikina gervių stotelė. Kita yra kažkur toli toli. Kas žino, ar ten – „toli toli“ – nėra joms geriau ir ten jos jaučiasi kaip namie. Šiais laikais žmonės taip pat panašėja į paukščius. Vienas kitas nusprendžia neturėti nieko bendra su mūsiškiu žiemos šaltuku ir nešti kudašių į šiltuosius kraštus. Kartais galiu jiems pavydėti. Bet tik kartais.
Palydėjusi gerves pasitikau grybus. Šimtus… ne, tūkstančius grybų!
Pirmasis pasirodė baravykas gelsvakotis.
Bus čia tau, pilkasis žagari, šakotis.
Tolėliau pražydo geltonkepurė ūmėdė.
Vaje, vaje, kokia graži panelė!
Paskui netyčia pamačiau rašalinį mėšlagrybį.
Nespėjusi laiku sustoti, sudaviau jam lengvą spyrį.
Kas iš to, kad čia pat išaugo avinė kempinė,
jeigu nuo grybų sprogo mano kuprinė.
Laimei, pagelbėjo kaimynas,
aplipęs voratinkliais lyg pabalio krūmynas.
– Žiūrėk, valgomasis bobausis!
Ar iš tokio kas nors gausis?
Gal ir gausis, gal ir gausis, – norėtųsi pasakyti pypkę įsikandusiam kaimynui. Kas iš to, kad valgomųjų grybų pilnos pintinės, krepšiai ir kuprinės. Nei tas, nei anas man nepriklauso. Deja, nekoks iš manęs (nusi)grybautojas.
Jurgita Stankauskaitė, punskas.pl