Nežinau, kiek mums tada buvo metų, bet tikrai žinojom, kad norėjom būti geri.
Nuėjau į virtuvę ir atsisėdau ant šalto pečiaus. Pamatęs mane senelis sako: „Labas rytas, pečus nekūrytas!“ Nusiuntusi jam lengvą šypsnį, laukiau, kol močiutė ateis ir užkurs pečių. Neilgai trukus žagariukai įsidegė. Gražu buvo žiūrėti pro viryklės plokštės plyšius į liepsnojančią ugnį, bet dar smagiau buvo kišti sausą žagariuką pro krosnies durelių skylutes ir bandyti pagauti ugnį. Pagaudavau, bet tik tada, kai niekas iš suaugusiųjų nematė, kad „kišam nagus, kur neraikia“. Žinojau, kad negalima žaisti su ugnim, bet buvau sau galvoje pažadėjus, kad būsiu labai atsargi ir nieko bloga nepridirbsiu. Dažniausiai pasisekdavo išpildyti pažadą, bet buvo visko. Laukdama žagariuku link pirštų artėjančios ugnelės kartais nespėdavai greitai užpūsti. Karštį pajutę pirštai patys paleisdavo ploną šakelę ant linoleumu išklotų grindų. Tokiu atveju nekalta liepsnelė palikdavo po savęs ženklą. Taip mūsų senos virtuvės grindinys prie pečiaus buvo nusėtas mažais juodais taškiukais. Žinoma, ir pati pečiuje besispjaudanti ugnis puošdavo gumines grindis, bet ir aš prisidėjau prie jų marginimo.
Šiek tiek pasišildžiusi užpakalį, greitai užkandau ir nubėgau į lauką. Susitarėm su broliu, kad eisim į lauko tualetą. Žvilgsniu susikalbėjom, kad reikia sutvarkyti reikalą, bet pirmiausia turime paslapčia iš rūsio atsinešti kelis laikraščius. Šiaip žmonės turėdavo lauko tualetus tik dėl vieno tikslo, o man ir broliui jis buvo puikia slėptuve nuo suaugusiųjų. Taigi kelnėse arba po marškinėliais pakištus laikraščius bėgte pertransportuodavom į minėtą slėptuvę. Bet tai ne viskas. Sunkiausia buvo „pasiskolinti“ degtukų, kurių buvo galima rasti ant pečiaus arba, pavyzdžiui, senelio kelnių ar švarko kišenėje. Bėda ta, kad degtukų dėžučių pas mus būdavo labai mažai, todėl žinojom, kad mūsų vadinamą reikalą reikia greitai sutvarkyt, kad niekas nepastebėtų dingusių degtukų. Visas pasiruošimas vykdavo be galo ilgai, o pats reikaliukas trukdavo vos minutę arba dvi. Pasiėmę laikraščio lapą tiesiog jį padegdavome ir mesdavome į tualeto skylę. Ot ir visas mūsų paslaptingas reikaliukas. Daugiau streso ir baimės nei naudos, bet užtat kiek džiaugsmo, nes tikslas pasiektas – sudeginti laikraščiai, degėsių kvapo nelikę, tėvai laimingi, kad vaikai tyliai „žaidžia“ sodely…
Tėveliai, Vaikų dienos proga, mes tikrai norėjom būti geri. Tam tikra prasme tokie ir buvome. Stengėmės neprisidirbti. Tik kartais vienas kitas planas neišdegdavo… Ir dabar žiūriu į kalnelį, ant kurio stovėjo mūsų slėptuvė, o ten jos nei kvapo…
Jurgita Stankauskaitė, punskas.pl