Išaušo diena, dulka kelelis,
Parbėga žirgas, tai parlinguoja,
Ant jo balnelis tai parkrypuoja.
Išėj močiutė paklaust žirgelio:
– Žirge, žirgeli, kurgi padėjai
Mano mieliausį, mano sūnelį?
Taip skamba viena iš daugelio dainų, sekančių jauno kareivio likimą, mirtį karo lauke už laisvą tėvynę. Labai dažnai daina, kurioje galima išgirsti sūnaus raudančios motinos balsą, baigiasi paveikslu apie vienišą po medžiu supiltą žemės kauburėlį. Jį paženklina kuklus kryželis. Bet kaip palydimas šalies didvyris, sunku pasakyti. Mirusiojo laidojimo ceremonijos išlikusios tik žmonių atmintyje, vyresnių žmonių prisiminimuose.
Teko susidurti su teiginiu, kad nors ir nuo seniai esame krikščionys, bet mūsų laidojimo papročiai visai neseniai dar buvo pagoniški. Viename iš senesnių „Aušros“ numerių rašoma, kad „antai tragiškai mirusį jaunuolį į kapus palydi jaunimas ant žirgų su perjuostais per petį rankšluosčiais“. Su šia citata galvoje atsigamina tėvų albume matyta nuotrauka. Joje atsispindi citatos paveikslas. Atsimenu, kaip tėvai sakydavo, kad seniau labai gražiai į kapus lydėdavo per anksti anapus išėjusį jaunuolį – mirusiojo draugai persijuosdavo lininiais rankšluosčiais, atseit taip pabrėždami lietuviškumą.
Dar vyresni yra pasakoję, kad „į kapą prie mirusiojo dėdavo kepurę: jeigu žiema, tai žieminę, tabako pypkę, o pasitaikydavo ir degtinės bonkoje“. Manyta, kad viso to mirusiajam prireiks. Kai visus minėtus elementus pakeitė rožančius, vis dar buvo kalbančiųjų, kad kaip anksčiau mirusiajam nereikėjo kepurės, taip dabar nereikės rožančiaus, nes rožinio juk jis nekalbės…
Ir čia susipina juokas su aptemusiu protu… Dingsta žodžiai…
Diedai.
Patylėkime.
Jurgita Stankauskaitė, punskas.pl