Ei, tu! Taip, tu, sėdintis kitapus ekrano. Ar būna tau taip… na… štai taip:
Niekieno netrukdomas ramiai valgai bulvinius blynus (nežinau, kodėl į galvą šovė pirma mintis apie juos, bet jeigu tu jų nemėgsti, įsivaizduok kitą patiekalą). Pasitrini galvą, pasikasai dešinę koją (nes ką tik tau įkando dūzgiantis parazitų nešiotojas) ir toliau kramsnoji grietine pateptus blynus. Supranti, kad atėjo ta diena. TA DIENA, kurios nekenti, nuo kurios bėgi užsiversdamas papildomais darbais. Tai tinginio diena. Žinai, kad tau negalima. Negalima tau tingėti. Močiutė sakydavo:
Tingėti negražu;
– Iš tinginio nieko gero;
– Verkia duonelė, tinginio valgoma;
– Tinginy, tinginy, te kiaušinis.
– Ar apluptas?
– Ne.
– Tai mesk per tvorų.
Ir taip toliau, ir panašiai… Žodžiu, tingėjimas negali egzistuoti. Žiūrėdamas į vis dar netuštėjančią lėkštę blynų, negali suprasti, kodėl tau šiandien nieko nesinori. Kojos neneša prie fizinių darbų, o protas atsijungia ties kiekvienu klaviatūros paspaudimu. Supranti, kad tai bus labai sunki diena. Tačiau nepasiduodi. Prievarta bandai įgyvendinti dienos planą. Tu žinai, kad kitą dieną, kai tinginys nulips nuo galvos, turėsi viską iš naujo padaryti, nes TĄ DIENĄ bergždžiai bandei nepasiduoti.
Ei, tu! Ar jau prisiminei tokią dieną? Nesakyk, kad neišgyvenai tinginio dienos. Nei aš, nei jis tuo nepatikėsime. Būna, kad užklumpa tave nieko nenorėjimo diena. Nėra ko čia gėdytis. Normalu turėti tinginio dieną (bet tik vieną arba dvi. Na gerai. Jeigu beprotiškai dirbi, tai gali užsitęsti iki keliolikos dienų). Natūralu protui ir kūnui atsisakyti dirbti. Jam reikia poilsio, vadinamųjų atostogų. O tokios atostogos nėra ir negali būti tapatinamos su tipiško tinginio diena.
Tikiuosi, supratai, ką norėjau tau pasakyti. Tavo smegenims, kaip ir kompiuteriui, kartais reikia atsinaujinti. Nesistenk jų varginti. Mesk šalin visas pradėtas ir neužbaigtas užduotis. Šiandien tau tinginys arba tik valandinis tinginukas. Praeis, jeigu leisi jam trumpai pailsėti ant tavo peties.
Jurgita Stankauskaitė, punskas.pl