Prie baltų beržų žaidžia du balti drugiai. Neilgai truko jų bendrystė. Greitai išsiskyrė. Bet buvo gražu į juos žiūrėti. Neilgai truko ir mūsų Žolinės. Nors neįprastai jomis gyvenome keturias dienas, tačiau viskas, kas gražu, atrodo, ima ir greitai pasibaigia.
Gražių buvo vasaros dienų. Sako, kad po Žolinių baigiasi vasara. Šiandien taip neatrodo, bet žmonės sako. Žmonės daug kalba. Gerai, kad kalba ir nenustoja kalbėję. Žodžiuose (arba tarp jų) yra prasmė.
Greitai pasibaigė mano kelionė Jurgio Burdulio prisiminimais. Juose radau tiek daug gražaus, ilgesingo, liūdno arba linksmo kalbėjimo. Tai buvo gražus skrydis. Šiandien jis pasibaigė. Pasibaigė kartu su Žolinėmis.
Šalia rymo „Okupacijos naktis“. Nuo pirmo atversto ir paskutinio užversto šios nakties puslapio galėjau vėl sugrįžti į savo senelio jaunystės laikus. Jis irgi buvo Jurgis. Koks sutapimas… Klausydama vieno Jurgio kalbos kartais jausdavausi, lyg girdėčiau pypkę rūkančio dziedulio balsą. Vartydama vieną lapą paskui kitą valgiau neramias naktis ir nedrąsiai kirsdavau Lenkijos ir Lietuvos sieną, žingsniuodavau juodais miškais, klaidžiojau žiemos pusnyse. Pakeliui susitikdavau su senais gretimo kaimo gyventojais, labinausi su pirmą kartą pamatytais Lietuvos laukais. Iš naujo teko pamilti kelią į Lazdijus. Tuo metu, kai Jurgis ieškojo gyvenimo Lietuvos žemėje, aš važiavau į Lietuvą. Iš pradžių sudėtinga jam buvo Tėvynėje. Okupantai vaikėsi priešus, maišė nekaltų žmonių gyvenimus, barstė šeimas, stumdydami jas iš vienos vietos į kitą. Nelengva buvo valandų valandas tūnoti purvinuose apkasuose ar tvankiame alpstančiame rūsyje. Saugiai išlindusiems iš urvų ryto saulės įkvėpimas buvo palaiminga atgaiva. Aušra jiems reiškė galimybę išgyventi dar vieną dieną, dar vieną galimybę toliau pasitraukti nuo aidinčių šūvių. Toliau nuo mirties. Jurgis ne kartą laimingai nuo jos pabėgo. Pats tuo stebėjosi. Tarsi jo angelas sargas būtų žinojęs, kad šiam žmogui reikia gyventi, tęsti pradėta ir baigti žodžiais knygos puslapiuose, kuriuos po šitiek metų vartys jo vaikai, anūkai, Lietuvos ir Lenkijos lietuviai.
Šiandien jie užversti, tačiau jie atvėrė akis, leido daugiau pažinti. Būtent. Leido pažinti Jurgio Burdulio anūką, pasikeisti begarsiais žodžiais, kurie, esu tikra, kada nors suras savo skambėjimą. Leido suprasti, kad tiek daug metų mūsų šeima globoja rašytojo tėviškės žemę. Vis dar negaliu patikėti, kiek galios turi knygos.
Laiminga grįžtu namo. Į savo tėviškę. Gretimą Jurgio tėviškės kaimą. Turiu daug ko jam papasakoti.
Jurgita Stankauskaitė, punskas.pl