Prieš praėjusios savaitės pasivaikščiojimus mano vaikystės prisiminimais naršiau po svetimas interneto erdves. (Nors… ne! Viskas, kas laisvai prieinama internete, nėra svetima. Viskas tampa visų ir visiems.) Apsilankiau mokslo ir technologijų puslapyje. Skaitant įvairius straipsnius, akį užkabino šalia tekstų skelbiamos žinutės. Ten pamačiau mažomis raidėmis parašytą pavadinimą „Istorijos šešėliai“. Paspaudžiau. Labas vakaras, noriu pristatyti mėgėjišką laidą „Istorijos šešėliai“, – rašo žinutės autorius. Laidos kūrėjai, tai apleistų vietų mėgėjai. Jie lankosi įvairiose Lietuvos ir užsienio vietovėse. Anot laidos autorių, Lietuvoje nedaug žmonių, kurie domisi apleistomis vietomis (nekalbu apie žurnalistus) arba nėra linkę filmuoti panašių kelionių įspūdžius. Galiu spėlioti ir bandyti ieškoti atsakymo į klausimą, kodėl.
Pirma. Dažniausiai apleistos vietos yra saugomos.
Antra. Baimė stipresnė už smalsumą.
Apleistų vietų tyrėjai ir „Istorijos šešėlių“ laidos autoriai ne tik įrašinėja negyvenamos vietos ar apleistos teritorijos aplinką, bet ir trumpai pristato objekto istoriją. Filmuojant dalijamasi savo įspūdžiais, nevengiama spėlioti dėl paskirų pastato kambarių paskirties ir pan. Viena įdomesnių laidų buvo vaizdo įrašas apie „Respublikos“ viešbutį Kaune, vadinamąjį miesto vaiduoklį. Patiko man stebėti, kaip laidos kūrėjai patenka į apleistą miesto centre stovintį daugiaaukštį. Prieš kelerius metus gyvenau VDU bendrabutyje, pro kurio langus kas dieną mačiau už šio vaiduoklio tekančią saulę. Visada buvo smalsu ten patekti ir pamatyti kitokią miesto panoramą. Turiu draugų, kurie mėgdavo vakarus leisti pačiame „Respublikos“ viešbučio viršuje. Galėjau tik įsivaizduoti, kaip gražu būtų ten iškylauti… bet niekada ten kojos neįkėliau. Tokiose vietose niekada nežinai, ką sutiksi, kas gali atsitikti.
„Istorijos šešėliai“ perkelia žiūrovus į skirtingas Lietuvos vietas, pavyzdžiui, į apleistą atrakcionų parką „Vaikų pasaulis“ Elektrėnuose, vaikų ir jaunimo stovyklą „Merkurijus“ Kačerginėje arba Lentvario dvarą netoli Vilniaus. Dažniausiai filmuojamos vietos gyvavo sovietmečiu. Vieniems visiškai negaila apsamanojusių ir krūmais apaugusių pastatų, kurie primena tik išnaudojimo ir nelaisvės laikus, bet kitiems, ypač mažiesiems, šiek tiek liūdna žiūrėti į užgesusį velnio ratą Elektrėnuose ar aprūdijusią žaidimo aikštelę Kačerginėje. Nostalgija gyva jaunųjų atmintyje. Jų galvelėse įstrigę tik vaikų pasaulio malonumai. Na, o Lentvario dvaras, tai visai kita istorija. Pirmosios užuominos apie dvarą siekia XVI amžiaus pabaigą.
„Istorijos šešėlių“ autoriai (arba autorius) žiūrovą pasikviečia į ekskursiją, kurios niekada nieks su mumis gyvai nepravestų. Laidų kūrėjai parodo, kad praeitimi galima domėtis šiek tiek kitaip, nei esame įpratę. Lankyti galima ne tik gyvas ir gražias vietas. Kartais grožis slypi kitokiame paveiksle, kuris ne visiems turi būti ir bus prieinamas.
Jurgita Stankauskaitė, punskas.pl