Leiskis žemyn.
Viskas balta. Baltai balta. Baltume gali nieko nematyti arba matyti labai daug. Baltos kojos, baltos rankos, baltas veidas. Net ir akių žalumoje blizga baltuma. O gal balta, tai ne spalva? Kaip tau atrodo?
Nutūpk ant juodo arimo.
Po tavim guli balta skraistė. Jos minkštumas gali pavergti mažiausią gyvybę. Nuaudė ją nepažįstamas žmogus. Ji nusėta raštais. Padovanok jiems atidų žvilgsnį. Ar matyti, kaip juose gimsta snaigių daigai? Beprotiško grožio kūrinys, kuriame jau kalasi aštrūs kampai. Kodėl grožis apgauna? Kodėl po švelnumo skraiste miega nematomi spygliai?
Jurgitos Stankauskaitės nuotr.
Atiduok save.
Paleisk akis žiūrėti į begalybę. Jos užčiuopia daugiau, nei tau gali atrodyti. Bet jos neturi lūpų, kuriomis galėtų atsiverti. Akių kalbą girdėti pasąmonėje. Klausykis jos. Ji garsesnė už tavo klyksmą.
Pasodink kojas.
Pajausi žemės šilumą, kuri neleis tau ištirpti. Ji padės tau užsiauginti sparnus. Jie nuskraidins tave ten, kur ves meile plakanti širdis. Neleis niekam jų suteplioti. Tegul skaidrus jų baltumas nušluoja visą pasitaikantį purvą. Bus norinčių juos palaužti. Neužmiršk, kur kojomis palietei baltą arimą, užauginusį į viršų keliantį lengvumą. Lengvumą reikės mokėti pakelti. Žmogus vis dar neranda atsakymo, kodėl taip sudėtinga išsilaikyti plasnojančių sparnų bangose?
Būk mano šviesa.
Šiandien tu ryškesnė. Rytoj tavęs gali nebūti. Tavo veide žaižaruoja baltumas. Padėk man jį matyti per visus metus. Ir kitus. Ir dar kitus. Būk tu įkvėpimas, išpučiantis baltos skraistės raštus. Leisk juos marginti pasąmonės balsais, kuriuose kalsis įvairiaspalviai daigai. Tu tik būk.
Tik būk.
Jurgita Stankauskaitė, punskas.pl