Žmogus turi nepaprastą gebėjimą atsinaujinti. Netekties akimirką mieliausiai pasislėptų po kopūsto lapu, kad nereikėtų būti ten, kur vaikšto svetimos, žemėn nesmengančios kojos. Anksčiau ar vėliau kopūsto lapas supūva ir reikia keltis.
Netekties momentai vyksta kas sekundę. Užtenka pasižvalgyti aplinkui. Prieš keliolika savaičių vasara neteko savo šilumos, oras neteko giedros, gamta gyvena laukinių žąsų ir gulbių netekimo procese, vakaras praranda ramybę, drumsčiamą besiburiančių paukščių balsų, medžiai netenka ne tik žalių, bet ir auksiniai raudonų lapų, dangus netenka debesų – juos uždengia pro kaminus besiveržiantis juodas rūkas, čia pat žmogus pamaži netenka dar vienų metų.
Netektis neturi reikšti mirties, o mirtis netekimo.
Žmogus kas dieną netenka tūkstančių ląstelių, kad jų vietą pakeistų naujos, kupinos energijos ir grožio. Kūnas netenka daug jėgų, kad galėtų pasiruošti naujoms šypsenoms. Kartais šypsena praranda savo žavesį vien tam, kad pailsėtų, tinkamai pasiruoštų pasitikti kitą gyvenimo etapą. Kada jis ateis, niekas negali pasakyti. Knygos apie tai irgi tyli. Tyli taip kaip ant peties padėta svetima ranka.
Netekties akimirkų neįmanoma išvengti. Jos įrašytos kiekvienam. Visada ateina suklupimo minutė. Delnai uždengia veidą, kad nereikėtų matyti bėgančio laiko. O tik jo ėjimas pirmyn praskaidrina uždūmintą orą. Visa kita lieka žmogaus rankose. Tik jis gali pasiimti į rankas šluotą ir susitvarkyti sudrumstą laimę. Niekas už jį to nepadarys.
Ir taip ratas sukasi. Vieną dieną atsisėdęs laimingas valgai duoną, nepastebėdamas šalia byrančių trupinių. Diena iš dienos kaupiasi vis didesnė krūvelė. Ateis diena, kai ji sugrius, ir reikės įdėti daug pastangų ir kantrybės, kad būtų galima vėl atsidusus pasakyti: Pagaliau. Dabar vėl galiu gyventi.
Jurgita Stankauskaitė, punskas.pl