Neseniai interneto svetainėje bernardinai.lt teko skaityti Jono Grigo straipsnį „Kokia mūsų ateitis“. Šiame tekste itin įdomiai pateikiami apmąstymai, pastebėjimai, o gal tyrimų dalis, kur labai trumpai pristatomi žmogaus pasiekimai. Čia priminta Čarlzo Darvino šiuolaikinės evoliucijos hipotezė, XIX amžiuje sudrebinusi žmogaus sukūrimo koncepciją, sudrumstusi tikėjimo pagrindą, Biblijos interpretaciją.
Kodėl minimas Darvinas? Tai jis kalbėjo apie natūralią atranką, apie žmogų, kaip vieną rūšį iš daugelio, ar augalus ir gyvūnus, kurie visą laiką keičiasi, evoliucionuoja. Paprastai tariant, gyvi organizmai nėra tokie patys, kokie buvo prieš tūkstantmečius, milijonus ir daugiau metų (tai Darvinas pasakė, kad žmogus kilęs iš beždžionės). Tais laikais Darvinas buvo vienas iš tų, kurie sudrumstė praeitį ir požiūrį į ateitį. Šiandien kitokie laikai, kitokie žmogaus proto gebėjimai, kitoks gyvenimo tempas ir kitokie poreikiai. Kaip teigia J. Grigas, „jau nereikia laukti natūralios atrankos mūsų gyvenimui pakeisti. Bibline prasme jau tapome dievais.“ Kaip tai suprasti? J. Grigas pateikia labai paprastus pavyzdžius, jog šiais laikais sugebame judėti daug greičiau už žmogaus ar arklio greitį; žmogus kilnoja uolas, išdžiovina ar perskiria ežerus; užsiaugina metalinius sparnus, norėdamas skraidyti; sukuria sniegą ir supila dykumas; sukelia lietų; pakeičia klimatą, pakeldamas vidutinę oro temperatūrą; atgaivina mirštančius; silpnaregiams sugrąžina regėjimą, o neįgaliesiems padovanoja ranką (lietuvio Martyno Girulio atvejis) ar bando sugrąžinti jutimą kojose (tai vienas naujausių džiugių pranešimų pasauliui). Nesvarbu, ar žmogus viską pasiekia mechanizacijos, biologijos, chemijos arba kitų mokslų pasiekimų ir tobulėjimo dėka. Svarbu, kad be galo daug pasiekta savo protu, įvaldžiusiu pasaulio technologijas.
Rašoma, kad nereikia laukti Dievo, kuris ką nors pakeistų. Žmogus savo proto gebėjimais viską keičia dėl to, kad būtų patogiau gyventi, lengviau dirbti, sėkmingiau lipti karjeros laiptais, efektyviau ir greičiau pasiekti užsibrėžtą tikslą. Ne tik keičiama aplinka, bet pats žmogus keičia save, norėdamas, pavyzdžiui, įveikti ligas. Štai medicina siekia žmogaus atsparumą sustiprinti nuo mirtinų virusų ar bakterijų, sukeliančių tragiškus skausmus ar atvedančių greitą mirtį. Be to, prisiminkime, kad visais laikais ieškota stebuklingo jaunystės eliksyro, kuris turėjo sustabdyti senėjimo procesą. Galima sakyti, kad toks eliksyras šiandien yra pasiekiamas kiekvienam. Juk medicina palaiko sveikatą ir stabdo senėjimą. Dabar jaunystė „sugrąžinama“ plastinėmis operacijomis, keistomis, iki galo nepažintomis populiarėjančiomis injekcijomis. O natūralias kūno formas, veido bruožus galima keisti taip, kaip tik trokšta širdis ir leidžia finansai (dabar kai kurios „grožio“ operacijos tampa gąsdinančiai prieinamos kiekvienam).
Šiandien siekiama sukurti žmogaus, pavadinkime, antrininką – robotą, kuris, kaip rašo J. Grigas, pavaduotų žmogų, perimtų jo nekenčiamą rutiną, galiausiai padėtų kasdienybėje. Teigiama, kad robotą būtų galima taip užprogramuoti, kad šis dirbtų tam tikru tempu, tai reiškia, kad dinamiškas gyvenimas taptų dar greitesnis. Ar skubėjimas galiausiai nepalaužtų žmogaus? Keldama šį klausimą prisimenu vieną naujausių šių metų filmų „Transcendencija“ (arba „Įsikūnijimas“), kurio režisierius Wally Pfister. Verta pažiūrėti šį filmą, verčiantį susimąstyti apie žmogaus proto galią, norą tapti geresniu už patį Dievą. Ar tai mūsų ateitis? Ar tikrai žmogus galėtų išgyventi „prisikėlimą“, įsikūnyti į kiekvieną augalą ar gyvūną ir galiausiai užvaldyti žmogų, paversdamas jį pavaldiniu, vergu (?)?
Anot J. Grigo, „nesuprasdami mes jau žaidžiame Dievą“, kuris, norėdamas daryti gera, kartu produkuoja blogį. Tarsi palaikoma ir saugoma Žemė, bet ji kartu naikinama. Naikinama aplinka, o su ja žudomas pats žmogus.
(Kažin ar McDonaldo, šiandien vadinamo šiukšlių, o ne maisto gamintoju, sumuštinukai ateityje netaps tikra prabanga…)
Jurgita Stankauskaitė, punskas.pl