Kai neturi apie ką šnekėt, tai šnekėk apie orą. Tiesa, bet, rodos, dar yra apie ką žmonėms kalbėtis. Bėda, kad pats oras braunasi ne tik pro kelioms sekundėms pravertas laiškanešiui namų duris, bet ir pro piktai sukąstus dantis. Pro burną į smegenis patenka dejonės apie vėl pašlijusį orą. (Vėl?! Rimtai?! Kada jis buvo geresnis? Neatsimenu, kada paskutinį kartą mačiau normalius debesis. Taip, gerai matau. Šito purvynu aptraukto dangaus nelaikau debesimis. Ne iš jų lyja, o iš ten – aukštai – susikaupusių balų.) Pašlijo oras, pašlijo mintys. Reik susikaupti.
Valandų valandomis kaupiesi, žiūrėdamas į permatomą veidrodį, ir niekaip nieko protingo neišmąstai. Vien tik mirštanti gamta prieš akis. Hipnotizuojantis lietus migdo vaizduotę. Neilgai trukus pro seilėtus medžius netikėtai pradeda lįsti keistos būtybės. Artėdamos prie alksnio akmens, susitinka su Vėlinu ir piktu šypsniu duoda penkis. Pliaukštelėjimas priverčia atsipeikėti. Artėja Vėlinės.
Vėliną, alksnį ir Vėlines sieja tam tikras ryšys. Vėlinas, tai mirusiųjų ir amžino teisingumo dievas. Prūsiškai jis vadinamas Pikuoliu. Šis pavadinimas mums yra labiau žinomas. Norėtųsi teigti, kad galbūt todėl, jog gyvename šalia buvusių Prūsų žemių. Tačiau remiantis studijų patirtimi, knygose ir per paskaitas buvo minimas tik Pikuolis. Su pavadinimu Vėlinas teko susidurti likus aštuonioms dienoms iki Vėlinių.
Vėlinas gali sietis su Velniu. Tai tiesa, bet klaidinga būtų užtikrintai sakyti, kad tai tapačios būtybės. Daugelyje mokslinių straipsnių rašoma, kad Vėlinas egzistavo senajame tikėjime, o tik įvedus krikščionybę jis buvo paverstas Velniu – blogąja būtybe. Iš tiesų Vėlinas kilęs nuo žodžio „vėlė“ ir neturi jokios neigiamos konotacijos. Vėlinas mirusiųjų šalyje „tikrina“ vėles. Geras vėles palieka ramybėje, o blogosioms ir po mirties tenka kankintis. Vėlinas, tai taip pat galvijų dievas, galintis keisti pavidalą. Tai juodų gyvulių ir paukščių kūrėjas. Jo augalai, tai alksnis ir spygliuočiai. Anot M. Gimbutienės, yra išlikusi tradicija eglišakėmis nubarstyti kelią prie velionio. (Įdomu būtų sužinoti, kur taip daroma, ar mūsų krašte irgi taip galėjo būti, o gal tai būdinga tik paskiriems Lietuvos regionams?) Taigi alksnis laikomas prakeiktu medžiu. Sakoma, kad „ant jo pasikorusi velnio motina, kad esąs raudonas, nes apvarvėjęs velnio krauju, velnio dovanos pasirodo besą alksnio skiedros“. Tegul bus, kad tai tik praeityje palaidoti senojo tikėjimo žmonių įsitikinimai, išgalvotos istorijos vaikams pagąsdinti. Vis tiek nejauku bus sėdėti prie alksninio stalo.
Prie stalo sėdžiu aš. Už jo pakabintas permatomas veidrodis. Už veidrodžio auga alksniai, o po jais miega pamesti puntukai. Artėja Vėlinės.
Jurgita Stankauskaitė, punskas.pl