Ant saulelė vėl nuo mūs atstodama ritas
Irgi palikusi mus greita vakarop nusileidžia.
Vei kasdien daugiaus ji mums savo spindulį slepia;
O šešėliai vis ilgyn kasdien išsitiesia.
Vėjai su sparnais pamaži jau pradeda mūdraut
Ir šilumos atstankas išbaidydami šlamščia.
Todėl ir orų drungnums atvėsti pagavo
Irgi senystę jau graudena kailinius imtis.
Bobą su diedu blogu pas kakalį siunčia,
O kitus atšilt į stubą ragina lįsti
Ir valgius drungnus bei šiltą viralą valgyt.
Žemė su visais pašaliais įmurusi verkia,
Kad mūsų ratai jos išplautą nugarą drasko.
(K. Donelaitis)
Kaip greit prabėgo vasara… Šiemet ji ne itin džiugino šiltu oru. Nors dar retkarčiais saulė siunčia kaitrius spindulius, bet dienos eina jau trumpyn, šešėliai ilgyn… Kaip Kristijono Donelaičio poemoje „Metai“, sudarytoje iš keturių dalių: „Pavasario linksmybės“, „Vasaros darbai“, „Rudens gėrybės“ ir „Žiemos rūpesčiai“. Kiekvienam metų laikui būdingi kiti orai, rūpesčiai ir darbai.
Ruduo yra derliaus ėmimo laikas. Ūkininkai renka įvairias gėrybes, ruošias šaltai žiemai. Šiemet lietaus netrūko, todėl miške gausu baravykų, voveruškų, žąsukėmis vadinamų, rudmėsių. Tęsiasi bulviakasis. Pjaunami ir dedami į siloso tranšėjas kukurūzai, paskutinį (trečią kartą) šienaujama, ariama bei sėjami žiemkenčiai (rugiai, žieminiai kviečiai ir kvietrugiai). Rugiapjūtė nukamavo šiemet ūkininkus, nes dažnai lijo ir labai išguldė javus, bet džiugina surinkti grūdai, nors juos reikia vėdinti ir džiovinti. Užaugo geras derlius.
Miškas ir sodas džiugina šeimininkes. Kas gali, jau vasarą prisirenka prisirpusių uogų: žemuogių, mėlynių, serbentų. Atėjus rudeniui kiekvienas prikrauna sandėliukus stiklainių su vaisiais, grybais, renka užaugintas daržoves, prisikapoja malkų ir pasiruošia žiemai.
Šiemet neužaugo serbentai, bet kitų uogų ar vaisių buvo nemažai. Taip pat soduose gerai užaugo obuoliai, menkiau kriaušės. Lietingi orai trukdo nokimui, daug vaisių supūva ant vaismedžių, nes per šlapia žemė. Superkami obuoliai. Nors kaina iš 60 gr už 1 kg nukrito iki 17 gr, supirkimo punktuose nemažėja atvežančių obuolius parduoti. Kiti, juos surinkę, nuveža į Marinavą arba Lazdijus pas ūkininkus, kurie turi atitinkamus įrengimus. Obuoliai čia sutarkuojami, išsunkiami ir gaunamos sultys. Namie jos pasterizuojamos arba paliekamos rūgti (gaminamas vynas).
Daržovės šiemet įvairiai užaugo. Geriausiai burokėliai, agurkai. O pomidorams trukdė lietus ir jie blogai noko, daug supuvo ant krūmelių. Bulvės lengvesnėse žemėse geriau užderėjo. Jau daug metų vis mažiau jų sodinama, dažniausiai – tik sau suvalgyti. O anksčiau net vaikus mokykla dviem savaitėm atleisdavo nuo mokslo bulviakasiui, kad tėvams padėtų surinkti bulves. Bulviakasis trukdavo mėnesį ar dar ilgiau. Nusibosdavo iki gyvo kaulo. Ilgai kuprą skaudėdavo nuo nuolatinio lankstymosi. Buvo išariamos plūgu ir kasamos kapliais, vėliau pagelbėjo traktorinės kasamosios. Net kombainus kai kas įsigijo bulvėms kasti ir rinkti. Bulvės buvo verdamos ir kiaulėms penėti, ir gyvuliams šerti. Laikytos rūsiuose, taip pat kaupuose, kai netilpdavo rūsyje. Taip pat be runkelių karvutėms dėl pieningumo nieks neapsieidavo. Bet juos pakeitė galiūnai kukurūzai, kurie turi daug baltymų ir gerai auga, net iki 3 metrų aukščio.
Ruduo pilnas niūrumo. Vėsesni, darganoti orai. Mus užgožia tamsa, neviltis. Darosi baugu. Kokia išauš kita diena, kas mūsų laukia? Visur šlapia, šalta. Medžiai, numetę savo rūbus, laukia šaltos žiemos. Žmonės skuba į namus, pilnus šilumos ir meilės.
Kristijonas Donelaitis savo kūriniu siekia įtvirtinti tautos moralines vertybes, išnaikinti ydas, išugdyti dvasinį tautos atsparumą. Šioje poemoje dorybėmis laikomi darbštumas, pamaldumas, teisingumas, ištikimybė tautos tradicijoms, o smerkiamos didžiausios ydos – tingėjimas, bedievystė, žiaurumas.
G. Pakutkienė, punskas.pl