Išskirtinės buvo šių metų Velykos Punsko parapijoje. Vietoj bundančio pavasario, pradedančios žaliuoti vejos – kalnai sniego, mat žiema vis dar neatleidžia. Beje, meteorologinės sąlygos neturėtų nulemti Velykų šventimo. Dėl to Punsko parapijiečiai stengėsi dalyvauti ypač Didžiojo tridienio šventime bei Velykų ryto iškilmingoje procesijoje ir Eucharistijoje.
Prasidėjus gavėniai, kiekvieną penktadienį Punsko bažnyčioje ėjome Kryžiaus kelią, o sekmadieniais po šv. Mišių giedojome Graudžius verksmus, ėjome procesijoje. Likus savaitei iki Velykų, Verbų sekmadienį minėjome iškilmingą Kristaus įžengimą į Jeruzalę. Šiam įvykiui prisiminti buvo pašventintos mūsų atsineštos verbos, visi su jomis ėjome procesijoje. Išklausėme Kristaus Kančios istoriją, po šv. Mišių giedojome Graudžių verksmų III dalį.
Didžiosios savaitės ketvirtadienį – Didįjį ketvirtadienį – prisiminėme, kaip Kristus kartu su savo mokiniais Jeruzalėje valgė paskutinę vakarienę ir įsteigė Švenčiausiąjį Sakramentą – Mišias, Komuniją ir Kunigystę, paskui Alyvų sode meldėsi, buvo suimtas ir pradėjo savo kančios kelią.
Didžiojo ketvirtadienio rytą buvo aukojamos Krizmos šventosios Mišios, kuomet buvo šventinami aliejai, naudojami Krikšto, Sutvirtinimo, Kunigystės ir Ligonių patepimo sakramentams. Šią dieną buvo minimas ir kunigystės įsteigimas.
Vakare Punsko bažnyčioje vyko pamaldos ir iškilminga liturgija lenkų kalba. Į specialų altorių buvo perneštas Švenčiausiasis sakramentas, prie kurio žmonės meldėsi. Punske, kaip ir visose bažnyčiose, nutilo varpai, vargonai. Tyla skatino susikaupimą prieš Didįjį penktadienį – Kristaus kančios dieną.
Didįjį penktadienį nebuvo aukojamos šv. Mišios. Šios dienos popietę dėl blogų oro sąlygų Kryžiaus kelią ėjome bažnyčioje (o ne kaip paprastai Punsko gatvėmis arba bažnyčios šventoriuje). Dar kartą prisiminėme Kristaus kančios kelią į Golgotos kalną. Po to buvo laikomos Viešpaties kančios pamaldos, pagerbiamas violetiniu šydu apgaubtas kryžius.
Didžiojo penktadienio pamaldos buvo labai paprastos, bet iškalbingos savo simbolika. Atėjęs prie altoriaus kunigas celebrantas parpuolė ant žemės prieš Kryžių ir meldėsi. Tą dieną buvo skaitoma Kristaus kančios istorija. Apmąstėme savo buvimą, savo dalyvavimą toje Kristaus kančioje.
Buvo nuimtas nuo kryžiaus šydas. Kryžius – ne tik Kristaus mirties priemonė, bet ir išganymo, meilės simbolis. Stengėmės suprasti, kad Jėzus tą kryžių prisiima, neša, miršta ant jo ne dėl pačios kančios, bet dėl ištikimybės Dievui bei meilės žmogui. Todėl ėjome pagarbinti kryžiaus šventu pabučiavimu arba nusilenkimu.
Punsko bažnyčioje buvo pastatytas Kristaus kapas, kad vaizduotų Kristaus auką. Tarsi prisimenant Jėzaus palaidojimą, buvo paguldyta Jėzaus figūra, sukurta tam tikra aplinka. Baigiantis pamaldoms, procesijai lydint, į tą kapą buvo perneštas Švenčiausiasis sakramentas. Prie Jėzaus kapo gedulingą giesmę giedojo Punsko bažnytinis choras, žmonės pasiliko melstis, tarsi akivaizdžiai matydami – Dievas mirė.
Didįjį penktadienį laikėmės griežto pasninko.
Didysis šeštadienis buvo vidinės dvasinės tylos, nusiraminimo prieš kažką svarbaus diena. Kristus miręs, palaidotas, mokiniai išsibėgioję, išsislapstę… Vienintelė, kuri išlaiko tikėjimą – Marija, todėl mes stengėmės būti su ja maldoje, apimti gilaus skausmo, bet drauge jausdami ir viltį, pasitikėjimą.
Didįjį šeštadienį nuo 10 iki 14 val. (kas valandą) buvo šventinami valgiai.
Nusileidus saulei, prasidėjo Velyknakčio (iš šeštadienio į sekmadienį) apeigos ir pamaldos. Bažnyčios šventoriuje buvo uždegtas laužas. Kunigas pašventino ugnį, nuo kurios uždegė ir didžiąją Velykų žvakę. Beje, šiais metais buvo pašventinti ir degtukai, skirti uždegti namuose šventinę ar maldos žvakę. Kunigas, nešdamas į bažnyčią Velykinę žvakę, giedojo „Kristus mums šviečia“. Nuo pašventintos ugnies žmonės irgi uždegė iš namų atsineštas žvakes, nešėsi jas į bažnyčią, dalijosi ugnimi su kitais.
Didžiosios nakties, kai švenčiame Jėzaus prisikėlimą, liturgija labai iškalbinga ir išraiškinga. Velykų naktį buvo skaitomi 7 skaitiniai iš Senojo Testamento. Su Naujojo Testamento žinia apie prisikėlimą nuskambėjo Aleliuja. Sugaudė vargonai, suskambo varpai. Buvo pašventintas Krikšto vanduo. Visi pakrikštytieji atnaujinome Krikšto pažadus – savo įsipareigojimus gyventi su Dievu.
Po to visi šventėme Velykų prisikėlimo liturgiją, Eucharistiją, džiaugdamiesi vienijomės su prisikėlusiu Jėzumi.
Po pamaldų į atsineštus indelius galima buvo pasisemti šventinto vandens.
Kristaus Prisikėlimą šventėme jau per Velyknaktį, tačiau ankstyvą sekmadienio rytą vėl visi susirinkome bažnyčioje. Džiaugsmingai gaudžiant varpams, tris kartus ėjome iškilmingoje procesijoje aplink bažnyčią, kuri, beje, simbolizuoja Prisikėlimo žinią.
Sekmadienį Vatikane, Šv. Petro bazilikoje, popiežius Pranciškus aukojo šv. Mišias. Po jų suteikė palaiminimą Urbi et orbi (miestui ir pasauliui), visus ragindamas: „Priimkime Kristaus Prisikėlimo malonę!“.
Viename interviu Lietuvos pranciškonų šv. Kazimiero provincijos brolis kun. Tomas Žymantas teisingai pabrėžė, kad „kuo didesnis ryšys su Dievu, tuo ir džiaugsmo daugiau, nes žmogus priima prisikėlimo pergalę, suvokia, kad gyvenimo pabaigoje pats bus prikeltas. Kai įsigiliname į tai, šventės ir tikėjimas įgauna kitą prasmę“. Turėjome galimybę tą ryšį išpuoselėti per gavėnios ir Didžiosios savaitės laikotarpį. Jei tai padarėme – Velykų džiaugsmas dar ilgai mus lydės.
(bb), punskas.pl