Kaip reikia priešintis Lenkijos spaudimui

Istorikas, filosofijos daktaras ir politikos apžvalgininkas Kęstutis Girnius apžvelgia Lenkijos ir Lietuvos santykių problemas.

„Lenkijos ir Lietuvos nesutarimai tęsiasi jau dvejus metus, ir, ko gero, dar paaštrės. Jau laikas rimčiau pamąstyti, ką Lietuva turėtų daryti šiomis aplinkybėmis. Be perdėjimo galima tvirtinti, kad Lenkijos ir vietos lenkų politikai tampa nesukalbami, tad bergždžia su jais kalbėti. Apie tai vėliau.

Antra vertus, savo nesiliaujančiais išpuoliais Lenkija sau padarė meškos paslaugą. Lenkų priekaištai dėl pavardžių rašymo ir gatvių pavadinimų turi pagrindo. Neutralus stebėtojas veikiausiai tvirtintų, kad šiais klausimais Lietuva turėtų ieškoti kompromiso, net ir nusileisti. Bet savo absurdišku kaltinimu, esą Lietuva stengiasi prievarta asimiliuoti lenkus, o naujas Švietimo įstatymas yra pirmasis žingsnis šia linkme, Lenkija suteikė Lietuvai kozirį, kuriuo reikia naudotis.

Lietuva turi skirti pirmenybę diplomatinei informacinei kovai, siekdama įrodyti savo partneriams NATO ir Europos Sąjungoje (ES), kad Lenkijos elgesys yra nepagrįstas ir nepateisinamas. Svarbesnių diplomatinių užduočių šiuo metu nėra. Jei Užsienio reikalų ministerija (URM) negeba kompetentingai atlikti šios užduoties, reikia suburti ypatingą grupę, kurioje dalyvautų Vyriausybės ir prezidentūros atstovai. Kiekvienu atveju būtina nuosekliai mūsų partneriams aiškinti, kad Lietuvoje pagrindinės tautinių mažumų teisės, būtent teisės į savo tapatybę, kultūrą bei švietimą savąja kalba – visapusiškai užtikrintos, ir kad Lietuvos lenkų padėtis yra geresnė negu daugelio kitų ES narių mažumų.

URM atstovai negali tenkintis vienkartiniu pokalbiu su Lietuvoje reziduojančiais ambasadoriais. Jie turi atkakliai išdėstyti Lietuvos poziciją kiekviena tinkama proga. Ne mažiau svarbu yra tai, kad Lietuvos diplomatai užsienyje darytų tą patį – dažnai atkreiptų savo kolegų dėmesį į nepagrįstus Lenkijos kaltinimus ir nepateisinamą elgesį. Reikia parengti vadinamąjį position paper, kuriame itin aiškia, rišlia ir nebiurokratine kalba būtų išdėstoma Lietuvos pozicija, atsakoma į Lenkijos priekaištus. Platesnis europinis kontekstas yra būtinas, tad reikia palyginti Lietuvos lenkų padėtį su kitų ES mažumų situacija, ypač švietimo srityje. Ko gero, reikėtų pasamdyti viešųjų ryšių profesionalų, kurie pajėgtų tinkamai atlikti šį darbą.

Nereikia tikėtis greitų stebuklų iš informacinio kontrpuolimo. Kitos valstybės vengia kištis į savo partnerių tarpusavio ginčus, paprastai ragina besikivirčijančias šalis susitarti ir rasti kompromisą. Savo nuolatiniais kaltinimais Lenkija sukūrė regimybę, kad vietos lenkai yra diskriminuojami, nes paprastai manoma, jog nėra dūmų be ugnies. Jei Lietuva gebėtų tinkamai išdėstyti savo poziciją, ši nuostata keistųsi. Kai kitos valstybės įsitikins ar bus įtikintos, kad Lenkijos pozicija nepateisinama, jos ras būdų Varšuvai pasakyti, jog ji pertempia stygą.

Antroji pagrindinė Lietuvos valdžios užduotis – užtikrinti, kad Lietuvoje perdėm neįsižiebtų antilenkiškos nuotaikos. Lenkijos valdžia ir žiniasklaida varo stiprią priešlietuvišką propagandą, net kursto antilietuviškas nuostatas. Neturėtume nusileisti iki tokio primityvaus lygio. Privalome prisiminti tai, kad vietos lenkai yra bendrapiliečiai ir tokiais liks, negalime jų sutapatinti su Lenkų rinkimo akcijos radikalais. Vadinamoji Auksinė taisyklė ragina elgtis su kitais taip, kaip norima, kad jie su mumis elgtųsi. Jei mes vertiname savo kultūrą ir tautiškumą, turime panašiai rodyti deramą pagarbą lenkų tautiniams jausmams. Pakantumas nėra valstybės išdavystė. Džiugu, kad didžioji dalis Lietuvos politikų tai supranta ir atitinkamai elgiasi.

Verta pažymėti, kad lig šiol lietuviai buvo gana pakantūs. Pernai gegužės mėnesį atlikti socialiniai tyrimai parodė, jog 43,1 proc. lietuvių tautybės respondentų pritaria, kad Lietuvos pilietybę turintiems kitų tautybių asmenims būtų suteikta teisė savo pavardes asmens dokumentuose rašyti originalo kalba, naudojant lotyniškus rašmenis. Prieš pasisakė 33,2 proc. apklaustųjų. Pritariančiųjų procentas yra smukęs, o tai nėra teigiamas ženklas.

Trečiasis strategijos momentas – santykiai su Lenkija. Lenkijos politikai yra tapę nesukalbami. Vien tai, kai ūkio krizės sąlygomis ES pirmininkaujanti valstybė taip energingai vartoja rusiškas spaudimo priemones, siekdama palaužti silpnesnį kaimyną, rodo, kad kažkas negerai Lenkijos karalystėje. Lenkija nebus dialogo partneris tol, kol nepradės santūriau ir racionaliau mąstyti. Mes nesame pajėgūs pakeisti Lenkijos politikų mąstysenos, galime tik kantriai laukti, kad jie ilgainiui prablaivės.

Pokalbiai su Lenkijos atstovais yra neišvengiami. Bendradarbiaujame ir toliau bendradarbiausime energetikos, saugumo ir kitose srityse. Bendra ekspertų grupė diskutuoja švietimo klausimus. Visa tai normalu ir reikalinga. Bet kol Lenkijoje tvyro antilietuviška isterija, nereikia pasiduoti iliuzijai, kad galime pasukti įvykius teigiama linkme. Tad švietimo srityje, skirtingai nuo pavardžių rašymo ir gatvių pavadinimų, nereikia nusileisti. Apetitas auga bevalgant, ir nuolaidos skatins naujus Lenkijos reikalavimus.

Tokia politika nėra be rizikos. Neseniai Lenkijos prezidentas Bronislawas Komorowskis pažymėjo, kad „politine prasme Lenkija be Lietuvos galėtų egzistuoti, Lietuvai be Lenkijos būtų sunkiau“. ES, Europos Parlamente ir tarp Briuselio biurokratų Lenkijos įtaka tiesiog nesulyginama su Lietuvos. Lenkija gali vilkinti energetinio tilto tiesimą ir įvairiais kitais būdais pakišti Lietuvai koją.

Bet lenkų politikai nėra lenkų tauta. Lietuviškos nevyriausybinės organizacijos, mokslininkai, žurnalistai, net ir verslininkai galėtų ne tik kalbėtis su savo lenkų kolegomis, mėginti išaiškinti Lietuvos poziciją, bet ir stengtis suprasti, kodėl Lenkijoje įsitvirtino tokios nuotaikos. Ypatingą vaidmenį turėtų suvaidinti Katalikų bažnyčia abiejose šalyse. Bažnyčios vadovai negali būti abejingi dviejų katalikiškų tautų nesantaikai, tikinčiųjų ginčams, bet istorinė patirtis neduoda pagrindo optimizmui.“

Kęstutis Girnius, alfa.lt

Kęstutis Girnius – filosofijos daktaras, Vilniaus Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas, skaitantis kursus politikos mokslų ir etikos klausimais. Anksčiau vadovavo Laisvosios Europos radijo / Laisvės radijo žinių tarnybai ir Laisvosios Europos radijo lietuvių tarnybai.