Taip kartodavo Cilės Adukauskaitės-Grizevičienės močiutė Magdalena Černelytė-Adukauskienė (gimusi 1893 m. liepos 10 d., mirusi 1964 m. gegužės 10 d.). Ji buvo kilusi iš Černelių šeimos, gyvenusios Akatnykų dvare. Močiutė padėjo auginti anūkus, mokė mylėti artimą, džiaugtis gyvenimu. Senelė mirė, kai anūkei Ciliutei buvo 10 metukų.
Cilė Grizevičienė prisimena:
– Močutė mokėjo „Graudzus verksmus“ ir raudojo prie numirusių: „… ir ko tep anksci, jaunai numirei, kam palikai siratas an šito svieto vargelį vargcie…“. Net ašaras spaudė, kap močutė užtraukdavo.
Ji sakydavo: „Kas nenešoj medalikėlio, tai po smercies caglų an kaklo turės nešoc“. Jei kokia kaimynė buvo pletkinykė, tai sakė: „Oi, oi, Tu tai galėtai ir iš namų liežuviu pasiekc šventų duonelį (komunijų), ba turi tokį ilgų liežuvį“.
Mokėjo daug mįslių. Viena iš jų tokia: „Tį galai du, šį du galai“. Kas? Ogi lova. Arba klausė: „Kur daugiausia vitaminų?“. Nugi aptiekoj – vaistinėj.
Sigito Birgelio nuotr.
Ji išmokino daug dainukių, eilėraštukų ir maldukių. Pamenu jas ir dar. Žūrėdama in paveikslų an sienos su aniuoluku, vedancu vaikus per upelį, suklupdzydavo ir mus, vaikus, mokydavo: „Nuvėjau in pievų, in pievelį žalių, kur gražai lakstė margos peteliškės, žaidė margieji drugeliai. Aš vijau peteliškį, jų pagauc norėjau. Ir lyg kas mani suturėjo… Žūrau, teka upė ir verpetas sukas. Tai mani sulaikė mano angelukas“.
Kap lipu skadais in bažnyčų, kartoju močutės išmokytų maldelį:
„Aisiu in bažnyčų,
Klaupsiu prie altoraus
Ir gerajam Jėzui
Tarsiu, ko aš noru.
Tį žibės žvakutės,
Džaugsis mano siela.
Aisiu in bažnyčų
Pas Dzievulį mielų.“
Kap inaidavom in bažnyčų, močutė sakydavo:
„Užžiebtos jau žvakės.
Mišos bus tuojaus.
Jėzau, prie altoraus
Va aš atėjau.
Širdingai meldzuosi –
Jėzau, nepamiršk,
Leisk gerai numirti,
Pas save pasimk.“
Prieš miegų, acigulus lovon, žūrinc in dangų, pamenu, močutės sakyta: „O gražausias dangus. O gražausi Dievo namai. Trokštu Tave pamatyti ir garbinti, Dieve mano. Amen.“.
O prieš Velykas sakydavom va tokį eilėraštukų:
„Algirdukas ir Laimutė
Klausinėjo vis močutės:
Ar daug dzienų lig šventų Velykų?
Jau vėjelis puča iš šaurės
Ir močutė dažo mums margutį gražų.“
Mylėjom klausyc po kelis sykius močutės pasakos apė Bebenčukų.
Pamenu, kap sykį pasakiau mamai: „Mamyte, mani blusa inkando“. Mama sako: „Tai negalimas daiktas“. Vaikas būdama tadu atsakiau: „Mama, vėl mani tas negalimas daiktas inkando“.
Ačiū Cilei Adukauskaitei-Grizevičienei už pasakojimus.
Eugenija Pakutkienė, punskas.pl