2006 m. lapkričio 13 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas priėmė nutarimą, kuriuo nusprendė, kad tuometiniai pilietybės įstatymai prieštaravo LR Konstitucijai, todėl ateityje jie negali būti įgyvendinti ir turi būti iš esmės taisytini. Šį 61 puslapio nutarimą pasirašė visi 9 teisėjai. Pagal LR Konstitucinio Teismo įstatymo 55 straipsnį, nutarimas priimamas balsų dauguma ir pasirašomas visų dalyvavusių teisėjų. LR Konstitucijos 107 straipsnis Konstitucinio Teismo sprendimus įvardija kaip galutinius ir neskundžiamus. Tačiau šie sprendimai, nors pasirašyti ir visų teisėjų, gali būti priimti nebūtinai vieningai.
Tuo metu, kai buvo priimtas minėtas nutarimas dėl pilietybės, atskirų teisėjų nuomonių pareikšti nebuvo galima. Įstatymo pataisa, pagal kurią atsirado galimybė Konstitucinio Teismo teisėjui išsakyti atskirąją nuomonę, buvo priimta tik 2008 metais. Buvęs Konstitucinio Teismo pirmininkas Juozas Žilys 2009 m. kovo 13 d. „Atgimimo“ puslapiuose teigė, kad nors „Konstitucinio Teismo sprendimus, kad ir galutinius, ir neskundžiamus, priima ne dievai, bet žmonės“, „vienbalsiškumas ne visada patvirtina absoliučią tiesą“ ir „apskritai demokratinėje visuomenėje vienbalsiškumo būti negali.”
Po pilietybės įstatymo nutarimo Lietuvoje buvo matyti tam tikrų baimės apraiškų, tarsi būtų buvę nepriimtina kritikuoti ar turėti atskirą nuomonę apie nutarimą, taip lyg ir siekiant sumenkinti Konstitucinio Teismo ir teisėjų autoritetą. Tačiau skirtingos teisėjų nuomonės padeda visuomenei geriau suprasti nutarimo priėmimo procesą, t. y. kaip sprendimas buvo padarytas ir kaip ateityje įstatymą galima būtų taisyti. JAV Aukščiausiojo Teismo pirmininkas Charles Hughes dar 1936 m. teigė: „galutiniame sprendime pateikta atskira nuomonė yra kreipimasis į ateities supratimą, kad būtų suteikta galimybė vėliau ištaisyti tą klaidą, kuri, teisėjo nuomone, buvo padaryta”.
LR Konstitucija suteikia žmogui teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti (25 straipsnis). Taip pat piliečiams laiduojama teisė kritikuoti valstybės įstaigų ar pareigūnų darbą, apskųsti jų sprendimus, draudžiama persekioti už kritiką (33 straipsnis). Šios teisės yra patvirtintos Jungtinių Tautų Organizacijos Visuotinėje Žmogaus Teisių deklaracijoje (19 straipsnis) ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvės teisių apsaugos konvencijoje (20 straipsnis). Skirtingos nuomonės reiškimas ar kritika demokratiniame krašte negali būti priimta kaip tam tikros institucijos ar jos narių puolimas, paniekinimas ar įžeidimas. Todėl šiame konstruktyviame kontekste Pasaulio Lietuvių Bendruomenė ir pateikia savo nuomonę, poziciją bei siūlymus.
Daugumos mokslininkų teigimu, emigruojančiuose kraštuose yra priimta leisti emigrantams išlaikyti savo gimtojo krašto pilietybę kaip galimybę palaikyti ryšius su savo tautiečiais (Koslowski 2000, Kofman ir Young 2003). Užsienio lietuviams pilietybė – svarbiausias realus ryšys su gimtine. Pilietybė yra neapčiuopiamas simbolis, suteikiantis jiems tapatybę.
Po nepriklausomybės atkūrimo iš Lietuvos emigravo beveik pusė milijono Lietuvos piliečių, nemaža dalis – jaunų ir talentingų žmonių. Šie žmonės Lietuvoje turi artimesnių ar tolimesnių giminaičių, turto, draugų. Dirbdami užsienyje, jie siunčia nemažas sumas savo šeimoms, draugams ir labdarai, pavyzdžiui, 2010 metais privačių asmenų siunčiamos perlaidos į Lietuvą sudarė 4,115 mln. litų, tai prilygo ¼ šalyje išmokėto darbo užmokesčio. Nemažai išvykusiųjų dirba Lietuvos naudai savo gyvenamuose kraštuose, kurdami patrauklų Lietuvos įvaizdį, ieškodami politinės paramos, kurią gali gauti tik būdami to krašto piliečiais. Iš Lietuvos jie prašo tik paso, už kurio išlaidas patys susimoka. Už sveikatos priežiūrą jie taip pat moka pagal Lietuvos įstatymų nustatytą tvarką. Užsienyje gyvena daug išsilavinusių, gabių, nemažai pasiekusių lietuvių, kurių patirtis Lietuvai galėtų būti naudinga. Nemažai jų nuolat lankosi tėvynėje, kai kurie planuoja grįžti gyventi. Apie už Lietuvos ribų gyvenančių lietuvių svarbą liudija ir LR Vyriausybės sukurta „Globalios Lietuvos” programa, kurioje užsienio lietuviai skatinami aktyviai dalyvauti kuriant Tėvynės ateitį.
Tad leiskime visiems Lietuvos piliečiams išsaugoti savo gimtinės ir protėvių žemės pilietybę. Mūsų tauta per maža, kad galėtume lengva ranka nurašyti nemažą dalį tautiečių. Išvykstančiųjų iš Lietuvos skaičius vis auga, todėl pavojinga pasikliauti mintimi „nėra žmonių – nėra problemų“. Ar paskutinio Lietuvos surašymo duomenys mūsų neprivertė susimąstyti apie šalies ateitį? Kam naudingas tautos skaldymas į piliečius ir nepiliečius? Ar ne laikas susivienyti ir tapti vieninga, kūrybinga ir išdidžia, bet ne sparčiai nykstančia tauta?
Bernardinai.lt