Kunigas turėtų „kvepėti” Kristumi

– Gal užeinam į bažnyčią? – pasiūlo kunigas Marius. – Ar jūs čia buvot?

Man, Punsko parapijietei, tai gana juokingas klausimas. Aišku, kad buvau. Bet einu paskui naują mūsų vikarą, ką tik, prieš 2 savaites, atvykusį į mūsų kraštą tarnauti Punsko parapijoje.

– Va, šitas kryžius, man rodos, bus labai senas, gali būt XVII-XVIII a. padirbtas, – energingas, jaunas kunigas, tik įžengęs į „babinčių”, suvilgęs ranką akmeniniame inde šventintu vandeniu, persižegnoja ir žvelgia į nukryžiuotąjį Jėzų. – Senas medis, kryžiaus forma būdinga tam laikotarpiui…

Atsisuka į kitą pusę. Eina prie virvių, nukarusių nuo bažnyčios varpų kairiajame bokšte.

– Nuostabiai skamba šitie varpai! Dar negirdėjau visų, bet jau ir vieno toks skardus skambesys, kad klausyčiau visą dieną, – vikaras sukinėjasi tarp tų virvių. – O kas, jeigu imčiau dabar ir paskambinčiau? – žvilgt išdykusio berniūkščio žvilgsniu.

Nepasakyčiau, kad tai geras sumanymas. Tada einam toliau – į bažnyčios vidų. Kunigui Mariui patinka gotikos aukšti skliautai, šimtametis didysis altorius ir su juo suderinti kiti šventovės elementai: sakykla, šoniniai altoriai, vargonai, sietynai. Tačiau jis negiria visko iš eilės. Kai kas krenta į akį – tą gal reiktų patobulint, tą pakeisti arba kažką dar pridėti.

Žvilgsnis sustoja ties sakykla.

– Nepakartojama šita sakykla. Nusprendžiau sakyti pamokslą iš čia, o ne prie altoriaus.

Nustebau. Jau gal keliasdešimt metų joks kunigas nelipo į sakyklą. Paskutinis gal buvo a. a. klebonas Ignas Dzermeika. Kunigas Marius krato galvą:

– Toks gražus daiktas negali šiaip sau stovėti nenaudotas, – atkerta. – Iš aukštai puikiai visus matysiu. Girdės mane ir tie, kurie vengia ateit arčiau altoriaus.

Atsiklaupiam prieš didįjį altorių, pasimeldžiam. Dar pavaikščioję po bažnyčią, išeinam pasikalbėti apie Mariaus Talučio kunigystės kelią ir prasmę, autoritetus, patriotiškumo sampratą…

B. B.: Papasakokite, kur gimėte, augote, mokėtės.

– Mano gyvenimo kelionė prasidėjo Kupiškio rajono Šimonių kaime, paskui tęsėsi Molėtuose, kur užaugau ir baigiau Molėtų vidurinę mokyklą. Aš ir visi mano giminės – aukštaičiai. Ši kilmė įpareigoja būti paprastu ir nuoširdžiu. Lyg juokais galima būtų pastebėti, kad panašiai skamba du žodžiai: „Aukštaitija” ir „aukštuomenė”. Patikėkite, Aukštaitijoje esu sutikęs daugybę dvasinės aukštuomenės atstovų – labai nuoširdžių žmonių, kalbančių gražia tarme, atsidavusių Dievui ir mylinčių savo gimtą žemę.

Studijavau Vilniaus kunigų seminarijoje ir 2006 metais Kaišiadorių katedroje buvau įšventintas kunigu. Pirmuosius kunigystės žingsnius kelis mėnesius žengiau Kaišiadorių parapijoje, vėliau ketverius metus Elektrėnų parapijoje ir daugiau kaip dvejus metus Širvintų parapijoje.

Kada supratote, kad kunigystė – tai Jūsų gyvenimo kelias?

– Mintis apie kunigystę mane lydėjo nuo vaikystės. Augau netoli bažnyčios, patarnavau šv. Mišiose. Sukinėjausi ten beveik kiekvieną dieną. Kraujas užvirdavo, kai galėdavau draugams kieme šv. Mišias su kompotu ir pjaustytais agurkais laikyti arba zakristijonui plaunant bažnyčią įsilipti į sakyklą ir jam pamokslus sakyti, nors geriausias pamokslas būtų buvęs, jei būčiau padėjęs darbą dirbti.

Kai mokiausi mokykloje, nenutolau nuo minties apie kunigystę, o kai baigiau vidurinę mokyklą – tai niekur kitur ir nemėginau stoti.

Koks turėtų būti kunigas, kuo išsiskirti?

– Kunigas, kaip ir kiekvienas krikščionis, turi būti Jėzaus Kristaus mokinys: atviras Šventajai Dvasiai. Kunigas turėtų išsiskirti vidine laisve ir „kvepėti” Kristumi. Tai puikiai iliustruoja ir patepimo apeiga: Krikšto metu mums visiems patepama šventuoju aliejumi kakta – tai Kristaus nuosavybės ženklas. Kunigui per šventimus tuo pačiu aliejumi patepamos rankos – taigi tai įpareigojimas dirbti dėl Kristaus, anot popiežiaus Pranciškaus, nešti Kristų į pačius pakraščius, kur kiti nenorėtų net kojos įkelti.

Ar kunigystė – tai tik apaštalavimas, mišių atnašavimas ir sakramentų teikimas, ar kažkas daugiau?

– Kunigo tarnystė apima labai daug įvairių veiklos sferų, svarbiausia, kad viskas būtų įkvėpta nesavanaudiškos meilės Dievui ir žmonėms. Žinoma, tarnystėje yra nepajudinami dalykai, tapatybės kolonos, kurių niekas negali pakeisti. Tai malda, sakramentų šventimas, šventumo siekimas.

Nereikia norėti būti „superkunigu“ ar reikalauti to iš kitų, kad kunigas turi viską žinoti, viską mokėti, visos veiklos jam sektųsi ir pan. Taip jau yra, kad Dievas per kiekvieną žmogų padaro savo darbą. Svarbiausia būti atviru Viešpačiui, leisti Jam veikti per mane.

Kas Jums yra autoritetas?

– Mano autoritetai – visi darbštūs, kūrybingi, visada vis norintys išmokti, plataus akiračio, veržlūs, geraširdžiai žmonės. Iš kiekvieno žmogaus yra ko pasimokyti. Kunigystės srityje man autoritetas buvo ir pasiliko vaikystės klebonas vienuolis kapucinas, kunigas Ignacas Milašius, labai kuklus ir pareigingas Dievo vyras.

Į Punską atsivežėt trispalvę. Ką ji reiškia Jums? Ką reiškia patriotiškumas?

– Manoji trispalvė mane lydi nuo seminarijos laikų pabaigos. Ji man kaip relikvija, nes ją buvau priglaudęs prie palaimintojo Jono Pauliaus II kapo Petro bazilikos požemyje. Jonas Paulius II buvo ir yra didis Lietuvos draugas, jį jau galime priimti kaip Dangiškąjį mūsų Tėvynės globėją. Nė vienas kanonizuotas šventasis nėra pasakęs tiek daug gerų žodžių apie Lietuvą kaip popiežius Jonas Paulius II. Štai jo kelios mintys, pasakytos ekspromtu 1993 m. Vilniuje: „Niekad gyvenime neteko būti Vilniuje. Esu čia pirmą kartą. Sykiu galima tarti, kad visą savo gyvenimą, bent nuo tada, kai tapau sąmoningas, nuolat buvau Vilniuje. Buvau Vilniuje mintimis ir širdimi. Galima būtų pasakyti – visa esybe. Bent jau esmine jos dalimi. Taip ir pasiliko. Ir Romoje. Gal net dar labiau. Tačiau noriu labai karštai padėkoti Dievo Apvaizdai už tai, kad pagaliau mane čia atvedė.”

Patriotizmas man labai svarbus. Pirmiausia, jis man siejasi su pareigų Tėvynei atlikimu, su Tėvynės istorijos žinojimu ir sugebėjimu įgyvendinti bei perduoti bent mažą jos etnokultūros dalį. Patriotizmui įkvėpimo dažniausiai semiuosi iš Justino Marcinkevičiaus eilių ir 1988-1993 m. Lietuvos įvykių apžvalgos.

Prieš atvykdamas į Punską dirbote keliose parapijose (Elektrėnų, Širvintų). Kokią patirtį ten įgijote? Ką davė Jums tarnystė tenai?

– Mano kunigiškoji odisėja dar labai trumpa ir negausi, tik trys parapijos – Kaišiadorys, Elektrėnai ir Širvintos. Štai jau įkėliau kojas į ketvirtąją – į Punską. Kadangi esu vikaras, tai visose parapijose mano tarnystės pagrindas buvo ir toliau išlieka kolegialiai dirbti su klebonu. Kiekviena parapija turi savo tam tikrą braižą, savas problemas ir savus privalumus. Kiekvienas tiek pavykęs, tiek nepavykęs darbas suteikia tam tikrą gyvenimo ir kunigystės patirtį, iš kurios vėliau mokaisi. Bet, manau, svarbiausia, kad žmogus pats gerai su savimi sutartum, tai sutarsi ir su visais, su kuriais reiks būti.

 ***

Kunigas Marius Talutis į Punską atvyko liepos 12 d. Šią dieną minimas šv. Brunonas, kankinys, kuris, pagal tradiciją, baltų žemėse (ne taip toli nuo Punsko, ties Gižicku) žuvo už tikėjimą. Įdomus sutapimas: kunigas Marius taip pat atėjo į svetimą šalį (nors katalikišką) skelbti Dievo žodį. Šv. Brunonas baigė liūdnai. Kunigas Marius nesiduoda “gąsdinamas” ir atkerta:

– Pagal mane, šv. Brunonas baigė laimingai.

Suabejojau – juk šiam vyskupui buvo nukirsta galva.

– Na ir kas? Ir taip sėdi jis dabar sau pas Dievą.

 Božena Bobinienė, punskas.pl