Metraštininkai, kronikininkai ir istorikai dažniausiai nutyl?davo savo valdov? niekšybes, smurtą ir žudynes, nes valdovas buvo j? vienintelis maitintojas ir vyriausiasis teis?jas. Nedaug buvo toki? objektyvi? istorik? kaip Tacitas. Vienas iš žymiausi? Romos karvedži? Julijus Cezaris savo užrašuose min?jo, kas buvo reikalinga imperijai: maistas, statybin?s medžiagos ir vergai. Tod?l Senatas pripažino jam diktatorystę iki gyvos galvos, tik neilgai ja naudojosi, nes valdžios m?g?j? niekada nestigo, ir vis žiauresni?, nors primityvesni?. Grobikai taip sugyvul?jo, kad steig? net žmoni? naikinimo institucijas: kal?jimus, lagerius, katorgą. Arba štai Romos senatas pastat? koloną su ?amžintais jos reljefuose trof?jais. Trof?jai?! Atviros vagyst?s, pl?šimai ir grobimai vadinami trof?jais! Ar taip vadinti išnaikinimą jotvingi? tautos ir pagrobimą jos turto ir teritorijos?!
Po dviej? t?kstanči? met? nuo Julijaus Cezario nužudymo aš patekau ? bolševikin?s Rusijos imperijos diktatoriaus žiaurias žmoni? naikinimo institucijas, Vorkutos lagerius, ir patyriau dvigubą totalitarizmo veikimą. Ištr?kęs iš bolševik? Rusijos imperijos, sugr?žau ? t?viškę ir pagerbiau jotvingi? palikimo reliktus: pilkapius, kapinyną ir gyvenvietes. Deja, t?višk?je laisv?s taip pat nebuvo, tod?l m?ginau pasiekti laisvą Vakar? pasaul?. Nepasisek?. Kal?jime sutikau mokslininką ? jis pats apie save taip man?, ? kuris buvo atvykęs ? savo t?viškę iš Ispanijos, bet atgal jo neleido, tod?l m?gino nelegaliai peržengti sieną. Taip pat nepasisek?. Tas mokslininkas p?t?si žinantis daugiau nei kiti kaliniai. Aš užklausiau apie jotvingi? tragediją, tai jis paraudonavo ir atr?ž?:
– Jotvingiai išmir? maro metu!..
– Gal taip tvirtina Jabodobo šaltiniai? ? paklausiau, ir prid?riau: ? Teisyb? buvo visai kita…
?Mokslininkas? nesuprato pasityčiojimo.
Atlikęs bausmę ?sidarbinau ir kiekvienais metais lankiau jotvingi? pilkapius, dom?jausi viskuo, kas susiję su jotvingi? praeitimi. Šiai temai daug pasidarbavo Jaskaniai. Štai Danuta Jaskanis tyrin?jo jotvingi? kapinynus, pilkapius Suvalk? Šveicarijoje ir aptiko daug verting? archeologini? radini?. Buvo ten girn? akmuo, darbo ?rankiai, apyvokos daiktai, pentinai, kirvis, grotas, titnagas, pl?d?, kapstas, moliniai indai ir daugyb? papuošal?: karoliai, karol?liai, v?riniai, kaklajuost?, segtukas, kirasa, antkr?tinis, apyrank?, saga, kab?, sagtis skrituliukas, sankaba ir kiti.
Aplankiau archeologini? radini? parodas, kur tik buvo prieinama. Išleidau jotvingiams skirtą romaną Kryžius ir tada netik?tai aptikau Druskinink? bibliotekoje nepaprastai reikaling? archeologini? ir antropologini? pažangesni? leidini?. Tada daugiau supratau apie jotvingi? palikimo paminklus mano t?višk?je. Parašiau apysaką Jotvi, juosk! Buvo ir daugiau susidom?jimo jotvingi? praeitimi, ypač S?duvoje. Alytaus šviesuoliai ? kaip juos vadinta ? supažindino radijo klausytojus ir išleido knygutę Žvilgsnis ? Alytaus praeit?, kur aptariama jotvingi? praeitis nuo seniausi? laik? ? mezolito, kalbama apie jotvingi? gyvenimą Lietuvoje, iki susidar? atskiros balt? gentys. Knygos skyrelyje ?Nutr?kusi jotvingi? istorija? yra daug svarbi? žini? apie jotvingi? praeit?.
Pabr?žiamas jotvingi? darbštumas. Štai vienas iš objektyviausi? istorik?, Tacitas, knygoje Germania apie jotvingius raš?: ?Duoninius javus bei kitus augalus augina uoliau negu ting?s germanai?. Tais laikais jotvingiai dar gyveno glaudžiau. Jotvingi? darbštumą ir taupumą mini ir Rusios grobikai: ?Kitą rytą žygiavo toliau [Rusios kariai ? V. R.], pavergdami j? žemę ir degindami […] ir pilis pavergę, ir ypač Stekinto namus degino. Ir sustojo Karkaviči? kaime, ir steb?josi, kad tokia daugyb? kari? [rus?], ir žirgai, ir patys, dviejuose kiemuose pasisotino, ir net negal?jo visko patys suvalgyti nei žirgai su?sti.? Rusios grobikai steb?josi jotvingi? pertekliumi. Rusios kariauna buvo grobikai. Psichopatologin? genez? neleidžia jiems prisitaikyti prie normalios visuomen?s, tod?l ir jotvingi? taupumas taip stebino. Petras Dusburgietis, min?damas žiaurumus jotvingi? atžvilgiu, kartais mini sąžiningumą: ?Jie vis d?lto gyvena taikoje su savo kaimynais, išpaž?stančiais krikščionybę, netrukdo jiems garbinti gyvojo dievo ir apskritai nekliudo jiems.? Dusburgietis, slapstydamas melą, parašydavo ir žiupsnel? teisyb?s: ?S?duviai [Jotvingiai], patys tauriausieji, pranokdavo kitus ne tik paproči? kilnumu, bet turtais bei galybe.“
Meluoja tie, kurie tvirtina, kad jotvingiai išmir? maro metu. O visi kiti liko? Ir pl?t? savo teritorijas jotvingi? etnin?mis žem?mis. Keistai aiškino jotvingi? ž?t? Janas Dlugošas: ?Jotvingiai nepaprastai aukšti ir karingi žmon?s ir taip geidžia šlov?s bei išlikti žmoni? atmintyje, kad dešimt j? kaunasi su šimtu prieš? ir guodžiasi vienui viena viltimi, kad jiems žuvus ar mirus artimieji pagerbs giesm?mis j? šaunius žygius.? Toks tvirtinimas neturi prasm?s, nes ? karą ?jo tik kas dešimtas žmogus, namuose likdavo vaikai, kurie ateityje sukurs šeimas. O d?l Skomanto ? kad ir kaip stengiamasi j? palaidoti, jis išlieka padavimuose, legendose ir istorijos puslapiuose.
Vytautas R?kus