„Įamžiname Lietuvos karių, kurie 1920 m. kartu su Raudonąja armija įsiveržė į Lenkijos teritoriją, poilsio vietą. Klebonas“ – užrašas ant neseniai išdygusio kryžiaus Berznyke (Lenkija).
Tai – vienas įspūdžių iš viešnagės Punske, į kurį Kauno poetai važiavo pasidalyti savo kūryba su moksleiviais ir miestelio bendruomene.
Berznyko kapinėse netoli lietuvių savanorių kapų pridygę savotiškų paminklų įvairioms idėjoms: Nemuno mūšiui, Panerių aukoms, simboliniai kryželiai Seinų krašto inteligentams, žuvusiems koncentracijos stovyklose, vieno patrioto „Pilsudčiko dvasiai“ (jis pats tose kapinėse nėra palaidotas, kaip ir, tarkim, Nemuno mūšis vyko toli gražu ne Berznyko apylinkėse).
Savo etninėse žemėse su baltiškais miestelių ir kaimų pavadinimais, kurios 1920 m. atiteko Lenkijai, gyvenantys lietuviai pasakojo: kai buvo gautas leidimas įamžinti čia lietuvių savanorių kapus lietuviškais kryželiais ir pastatyti Dalios Matulaitės sukurtą „Pietą“, po nakties visai šalia lietuvių savanorių kapų iškilo didžiulis granito obeliskas. Ant jo puikavosi įrašas: „Tūkstančiams lenkų, nužudytų 1941–1944 m. Paneriuose netoli Vilniaus, atminti (…) Egzekucijos vykdytojas buvo lietuvių specialusis savanorių būrys – „Panerių šauliai“, tarnaujantis hitlerininkų saugumo tarnyboje“…
„Turint omeny visas aplinkybes – pastatymo laiką ir vietą, akivaizdu, kad paminklo intencija – paniekinti Seinų krašte gyvenančius lietuvius ir kurstyti neapykantą. Kreipėmės į valstybės institucijas prašydami, kad jis būtų pašalintas, bet atsakymas vis toks pats: „Tai vietos klebono reikalas“, – su nerimu kalba Lenkijos lietuvių dvisavaitinio žurnalo „Aušra“ redaktorė Irena Gasperavičiūtė.
Nenuostabu, kad klebonas sumanė kapinių kampe pastatyti ir jau minėtą, gana didelį kryžių, „pagerbiantį“ lietuvius, su Raudonąja armija įsiveržusius į Lenkiją, tai – šviežiausias keisto pomėgio vaisius.
Su nerimu kalba ne tik „Aušros“ redaktorė: liūdesio pilnos rudeninių literatūrinių skaitymų organizatoriaus poeto Sigito Birgelio ir kitų etninėse žemėse gyvenančių lietuvių mintys.
„Pernai buvo suburta komisija rašytojo Albino Žukausko artėjančioms 100-osioms metinėms. Ketinome Bubelių kaime (Seinų apskrityje), pasak paties A. Žukausko, poetiškiausioje pasaulio vietoje, gimusį ir užaugusį poetą, prozininką, vertėją pagerbti suremontuojant apleistą jo namą, kur veikė to laiko lietuviška daraktorių mokykla, norėjome išleisti jo kūrybos rinkinį lietuvių ir lenkų kalbomis, o Bubelių kaime, rašytojo tėviškėje, prie jo namo, kuris galėjo tapti muziejumi, nutarėme pastatyti paminklinį akmenį su atminimo lenta. Iš visų ketinimų teišėjo lenta, kuri teišbuvo… tris dienas, po jų – akmuo apskaldytas, lenta – šlykščiai užtepliota dažais“, – virpančiu balsu pasakoja S. Birgelis.
A. Žukausko gimtinėje vyksta „Poezijos pavasario“ renginiai, skaitomos eilės, dainuojamos dainos, atvažiuoja poetų iš Lietuvos ir užsienio. Prieš šį vandalų išsišokimą Punske taip pat dažais buvo išniekintas paminklas, pastatytas paminėti lietuvių klojimo teatro šimtmetį.
Punske gyvenantiems lietuviams tokie vandalų veiksmai sminga tiesiai į širdį. Tautiškumas, patriotizmas ten keroja taip natūraliai, kaip gėlių želdynai aplink namus. „Čia tiek daug Lietuvos, – susimąstęs palingavo vienas kauniečių poetų, – jau mūsų veik pamirštos patriotinės romantizmo dvasios.“
Kita vertus, kaip pasakojo Punsko savivaldybės viršaičio pavaduotojas Jonas Vaičiulis, politikai labai iškreipia realią padėtį, kursto žemiausias žmogaus aistras siekdami populiarumo ir postų.
„Atvažiuoja lenkai į Punską, šokame ir dainuojame drauge, lietuviai važiuoja į Lenkijos gilumą – taip pat gražiai sutaria. Bet tie sukurstyti išsišokimai sėja nerimą. Punsko gyventojai – 80 proc. lietuvių, savivaldybėje – 16 darbuotojų, ir visi lietuviai, bet dokumentacija, susirinkimai – viskas lenkų kalba, nors galėtume kalbėti tik lietuviškai, tai leidžia Tautinių mažumų įstatymas. Pavardės mūsų pasuose užrašytos lenkiškomis raidėmis ir sulenkintos, ir t. t.“, – sako J. Vaičiulis ir gūžtelėja pečiais: „Nieko nepadarysi, nors tai – mūsų etninės žemės, bet taip susiklostė, kad čia – Lenkija, ir mes laikomės jos įstatymų.“
„Lietuvos kariuomenė 1920 m. nekolaboravo, nėjo su bolševikais, nes Raudonosios armijos Seinijoje nebuvo, o lietuviai savanoriai kovojo dėl savo etninių žemių. Įrašas naujajame paminkle yra tiesiog istorijos klastojimas, o „paminklo“ pastatymas „lietuviams kariams“ yra „pagerbimas“ juos pažeminant. Ir jeigu atsiranda norinčiųjų niekinti prieš šimtmetį žuvusius karius, tai liudija apie etninį, moralinį, krikščioniškąjį ir intelektualinį tų žmonių neįgalumą“, – pažymi „Aušros“ redaktorė. I. Gasperavičiūtė neslepia tikinti, kad išsišokimai yra toli gražu ne daugumos lenkų nuomonė.
Kad ir tikėdamas, jog daugeliui lenkų greičiausiai gėda dėl tokių išsišokimų, niekaip negali užmiršti kad ir Anderso Behringo Breiviko atvejo. „Kas gali užtikrinti, kad tokioje nacionalinėje atmosferoje jis neatsiras?“ – tiesiai man į akis žvelgdamas klausia vienas Punsko gyventojų.
Enrika Striogaitė, kauno.diena.lt
na … sakyčiau labai neblogas straipsnis apie tai parašytas toje vorutoje. Matai – be ligos – nebūtų tokio neadekvataus elgesio. Juk mes visi gyvenome tokioje pačioje socialinėje aplinkoje, visiems tuometiniai įvykiai politiniame gyvenime buvo tie patys, tačiau šaudyti pradėjo šitas žmogus. Juk jis nebuvo vienintelis lenkas Lietuvoje, ar ne? Tačiau pasielgė šitaip kraupiai būtent jis. Dėl to neabejotinai kalta liga. Jeigu ne tą dieną – ko gero taip būtų atsitikę vis tiek, anksčiau ar vėliau. Gal ir paskatino jo konkrečius veiksmus būtent tą dieną nepriklausomybės išvakarių faktas … čia negali žinoti, belieka tik spėlioti. Tačiau vis gi manau, kad pačią didžiausią ir lemiamą įtaką elgesiui turėjo liguisti kliedesiniai išgyvenimai. Breiviko atveju – taip pat. Juk būtų absurdiška manyti, kad musulmonų skaičiaus didėjimo problema Europoje ir konkrečiai Norvegijoje asmeniškai palietė labiausiai būtent Breiviką. Tačiau tokių veiksmų ėmėsi būtent jis. Jau parašyti per 1000 puslapių savo manifesto liudija apie tai kokia siaubinga manija buvo jį užvaldžiusi, kiek daug laiko, jėgų ir lėšų jis tam pašventė … o tos kvailos uniformos? (sutinku – visai gražios, tačiau vis tiek kvailos:), norai teisme dalyvauti ja apsirėdžius? O pageidavimas jį padaryti kažkokiu ten šalies ministru ar atsakingu už šalies saugumą? 🙂 Bausti jį kalėjimu yra tik tada prasmė, jeigu jis tai ir suvoks kaip bausmę, priešingu atveju jis taip priims kaip auką už teisingą ir garbingą reikalą – šventą kankinystę 🙂 Tuomet jį geriau gydyti durnyne, geriausiai iki gyvenimo galo. Tačiau sutinku, kad tokių pavyzdžių eskalavimas ir detalus viešinimas visuomenėje, per masines informavimo priemones tikrai gali paskatinti kitus pamišėlius bei visokius psichopatus kartoti tokius veiksmus. Motyvai čia gali būti įvairiausi – kad ir kvailas noras išgarsėti. Todėl aš nenorėčiau, kad Zavistanovičiaus pavyzdys būtų tapatinamas su visais lenkais. Kaip nenorėčiau, kad Panerių atvejis būtų tapatinamas su visais, o ypač dabartiniais lietuviais.
Tikra yra tik viena – kuo didesnė tauta, tuo ji turi ne tik daugiau genijų, bet ir idiotų. O dėl lenkų mažumos Lietuvoje psichinės sveikatos – žinoma būtų įdomus tyrimas, nes kaip žinia – tai gana uždara ir pati save izoliavusi bendruomenė, ko pasekoje kyla pavojus paveldimiems sveikatos sutrikimams. Pavyzdys to – anekdotai apie čiukčius. Ir ne veltui čiukčiai mielai leidžia svetimšaliams permiegoti su savo žmonomis ir net laiko tai skatintinu ir garbingu bei naudingu reikalu. Tam yra rimtų argumentų 🙂 O kad lenkų mokyklų švietimo sistema toli gražu nėra tobula Lietuvoje – tai žinau iš savo darbo praktikos: daug tokių jaunuolių tuteišių su intelekto deficitu, kurie nepaisant to yra vis tiek pabaigę vidurinę mokyklą, nei karto nekartoję mokykloje kurso antrus metus, nei karto netirti pedagoginės – psichologinės mokyklos, nemokyti pagal specialias – pritaikytas – adaptuotas programas ir nepaisant to, kad „baigė“ mokyklą – yra neraštingi. Ir tokiems niekas iki mano kabineto net nebuvo įtaręs ar diagnozavęs intelekto defekto. Be to jie būtų gerokai raštingesni, jei laiku būtų pastebėtos jų problemos ir laiku pritaikytas tinkamas ugdymas. Tačiau būtent čia lenkų mokyklų švietimo sistema ir tuteišiškoji bendruomenė yra labai netobula …
Tikrai nenoriu kištis į psichiatrijos temą, kurios neišmanau, bet sakydamas „ne visai taip“, turiu omeny, kad šiuo atveju nereikėtų visko supaprastinti ir suvesti tik į žmogaus ligą ir niveliuoti tautybę – svarbu ir tai, kas buvo pasirinkta neapykantos objektu, dėl kokios priežasties ir dėl kokio išorinio poveikio (na, juk turbūt ne dėl to ėmė šaudyti, kad išvakarėse koks nors kaimynas pasisveikino šypsodamasis, o jam tai pasirodė kaip piktžiuga kad ir dėl tų supūdytų bulvių, kurias, jo manymu, tas kaimynas ir supūdė).
Manau, kaip nusimanantis šioje srityje galėtumėte šią mano mintį tiksliau suformuluoti. Vienas dalykas, kai žmogus šiaip pamyšta, o kitas, kai tam jį kas nors pastūmėja, net jei ir ne sąmoningai.
Lietuvi iš Vilniaus, ne visai taip. Iš tiesų bet kuris žmogus, pakėlęs ginklą žudymui nėra visiškai normalus, bet ne visi jų pripažįstami nepakaltinamais, nes esą nesuvokia, ką daro. Aš taip pat esu iš Lietuvos ir puikiai atsimenu ir tuos laikus, t.y. bendrą prieš ir po įvykių buvusį informacinį foną ir žmonių nuotaikas, ir kaip tai buvo nušviečiama tuomentinėje spaudoje, ir kaip tai vėl buvo prisiminta dabar.
Šiuo konkrečiu Zavistanovičiaus atveju svarbus ir motyvas, pastūmėjęs tai jo ligai atsiskleisti. Jei Breivikui varžteliai atsisuko, matyt, dėl rasinio grynumo, tai Zavistanovičiui – dėl Lietuvos nepriklausomybės (Vasario 16 d. išvakarės) ir apskritai lietuvybės (šaudė lietuvius). Galbūt, Zavistanovičius taip ir būtų nugyvenęs nieko nenuskriaudęs, nors ir širsdamas ant visų ir net nesuprasdamas dėl ko, jeigu kokie nors neatsakingi politikai (nepamenu ar tokių buvo, gal nebent kokie buvę „Jedinstvo-Jednosc“ veikėjai) savo šnekomis nebūtų pamėtėję jam minties, o kas gi dėl visa ko galėtų būti kaltas, ar savo metu sukėlę nepagrįstas viltis, kad Lietuva ilgai netęs, kuriomis jis pats galiausiai nustojo tikėti. Tada jis savo galvelėje ir suformavo neapykantos objektą, kol galiausiai nepajėgė susitvardyti. Ligos ateina nekviestos ir pagal tautybę nesirenka, galima net paskaičiuoti jų statistiką ir, tarkim, kiek žmonių iš 205 tūkst. (Lietuvos „lenkų“ skaičius) galėtų būti linkę jomis sirgti, ir kiek jų, iš esmės dar snaudžiančių, galėjo „pažadinti“ pastarųjų metų isterija. Beje, vandalizmo aktai kaip tik ir rodo, kad tai jau įvyko. Nenustebčiau, jei Švenčionyse, Suvalkijoje (Punsko valsčiuje) ir Lenkijoje darbavosi tas pats asmuo ar asmenys.
Visapusiškai apie Draučių tragediją galima paskaityti (ar prisiminti) čia – http://www.voruta.lt/jei-lietuvis-butu-issaudes-lenku-kaima .
Norėčiau patikslinti dėl Zavistanovičiaus: tas žmogus, nepaisant jo tautybės tikrai buvo psichiškai nesveikas. Tą konstatavo speciali teismo psichiatrijos ekspertizė, atlikta jau po pastarojo mirties. Duomenų patvirtinančių psichikos sutrikimą buvo daugiau nei pakankamai, analizuota buvo viskas, kas tik įmanoma – ne tik jo buvusių žmonų paliudijimai, bet net ir jo asmeninės užrašų knygelės. Kalbu taip, nes pats šiek tiek nusimanau šioje srityje ir esu savo akimis matęs ekspertizės aktą. Todėl labai nenorėčiau, kad žmonės, kurie neišmano psichiatrijos, naudotų šį tragišką atvejį lietuvių ir lenkų kiršinimui.
Reikėtų žinoti vieną aplinkybę – kad neturintys specialaus medicininio – psichiatrinio išsilavinimo asmenys nebūtinai gali pastebėti ir suprasti, kad žmogus serga psichikos liga. Tačiau žmonoms, kurios jį paliko dėl jo elgesio keistumų – Zavistanovičius neatrodė normalus. L.Zavistanovičius prieš daug daug metų (jaunystėje) jau buvo patekęs į psichiatrų akiratį ir gydėsi psichiatrijos ligoninėje, tačiau vėliau gyvenime jis pakeitė gyvenamąją vietą, o norėdamas gauti ginklą nuslėpė faktą, kad buvo gydytas psichiatrijos ligoninėje. Tuomet, beje kaip ir dabar – nebuvo jokios centralizuotos kompiuterinės duomenų bazės, kad patikrinti ar tikrai žmogus kitam Lietuvos gale nebuvo gydytas psichiatrų poliklinikoje ar ligoninėje. Zavistanovičiui ekspertai nustatė kliedesinį sutrikimą. reikėtų žinoti, kad su tokiu žmogumi bendraujant neutraliomis – paprastomis – buitinėmis temomis, kurios nėra įtrauktos į ligonio kliedesių sistemą – jokių psichikos sutrikimų gali ir nepastebėti. Kad žmogus pamišęs suprasi tik tuomet, kai jis pradės tau pasakoti apie savo kliedesius. Tačiau tam juk reikia žinoti – kokia kryptimi pakreipti pokalbį … Pavyzdys: mūsų visuomenėje labai paplitę įvairūs aiškiaregiai, ekstrasensai, aurų matuotojai, parapsichologai, hileriai ir t.t. ir t.t. Dalis jų – profesionalūs melagiai ir apgavikai (verslininkai), tačiau nemenka dalis ir paprasčiausi psichikos ligoniai. Tačiau pripažinkime – daugeliui žmonių jie visai neatrodo pamišę, jų mielai klausomasi per TV, radiją, į juos žmonės kreipiasi pagalbos, moka jiems pinigus ir net lieka dėkingi. Žinoma šitie nėra pavojingi ir nereikėtų bijoti, kad jie puls žudyti … nes jie kliedi kitaip – kad turi ypatingų galių gydyti, spėti ateitį, matyti praeitį … o jeigu žmogus kliedi, kad visi aplinkiniai (tarkime – kaimynai, žmona, vaikai, kiti giminaičiai, net atsitiktinis praeivis apylinkėse) yra jo priešai, jį stebi, jį seka, jį apkalba, šmeižia visiems, nori su juo susidoroti, specialiai nuodija jo galvijus, vagia jo daiktus, specialiai suplėkina šieną kluone, supūdo bulves rūsyje, nusuka TV anteną, blogai apie jį kalba per televizorių, radija (!) …. ???? Jis gali pulti visiems akis draskyti – tuomet visi aiškiai pamatys, kad jis pamišęs bei iškvietę GMP uždarys į durnyną. Bet jis gali ir tyliai ruoštis jiems atkeršyti už viską (ką būtent – ar už jo liguistus kliedesius?) … štai tada iki tragedijos vienas žingsnis. Jo žmonos jį paliko, o kaimynai – net neįtarė. Paskaitykit straipsnius apie Draučių tragediją: kai likę gyvi kaimuynai jį sučiupo ir atėmę ginklus patį pradėjo daužyti – jis pradėjo šaukti: „už ką mane mušat??????????“ Beje – jis mirė nuo sužalojimų, nes ligoninėje pagalbą teikė pirmiausia ne jam, o jo sužalotiems žmonėms. Po šio įvykio buvo sugriežtinta ginklų įsigijimo tvarka.
Dėl Breiviko – turiu savo grynai asmeninę nuomonę, kad tai taip pat psichikos ligonis. Tačiau nesu tikras, ar Norvegijos psichiatrai pripažins jį nepakaltinamu. Psichikos sutrikimas automatiškai dar nereiškia nepakaltinamumo. Tai tiek tenorėjau pasakyti 🙂 Psichikos liga – neklausia tautybės, todėl nereikėtų Draučių kaimo tragedijos prikišti lenkams. Tai nėra garbinga.
Ne Breiviko atvejo nereikia užmiršti, bet tokio Zavistanovičiaus, kuris Lietuvoje dar 1998 m. vasario 16 d. išvakarėse Draučių kaime, kuriame gyveno, iššaudė savo kaimynus lietuvius – beveik visą kaimą. Po to, siekiant užglaistyti konfliktą ar tiesiog konstatuojant faktą buvo visur įvardijamas psichiškai nesveiku, bet bent Lietuvoje niekas protiškai nesveikam legalaus ginklo įsigyti nebūtų leidęs, tad tokiu jis patapo, matyt, tik po mirties (likę gyvi kaimo gyventojai neperšvelniausiai su juo apsiėjo, tai net kalėjimo duonos jis neparagavo).
Manyčiau, Berznyko klebonas galėtų rimtai apsvarstyti ir šio žmogėno „didvyriško“ poelgio įamžinimą kokiu akmenaičiu savo kapinėse. Supratimo juk vis tiek neturi, o po mirties smegs pragaran ir dėl ankstesnių savo darbų – sutana nekels, o vienu mažiau ar daugiau, jokio skirtumo.