Tiek priežasčių, kodėl mes – lietuviai – esame puiki tauta. Jas verta prisiminti ir įsisąmoninti, kad net ir sunkiausiais laikais, veikiant nepalankioms sąlygoms, nenorėtumėm prarasti savo tapatybės ir primintumėm savo vaikams, kas jie yra…
Niekas nepaneigs, kad esame be proto užsispyrę. Kunigaikščiai, tiek kovoję už laisvę, už galimybę būti savimi, išlaikyti tradicijas, knygnešiai, daraktoriai, sunkiausiais laikais besistengę išsaugoti kalbą, nors taip stengtasi ją iš mūsų atimti, partizanai, nebijoję net mirties vardan Lietuvos – galima vardyti ir vardyti, Lietuvos istorijoje gausu pavyzdžių, įrodančių, kad esame tvirti ir principingi. Aš, bičiuliaudamasi su Lenkijos lietuvių bendruomene, taip ir prisimenu, kad tikrai – lietuviai tokie užsispyrę! Žmonės iš Punsko ir Seinų, gyvenantys Lietuvos etninėse žemėse, be galo stengiasi neužmiršti savo šaknų. Jie gražiai kalba lietuvių kalba; studijuoja lietuviškuose universitetuose ir mokyklose; švenčia visas lietuviškas šventes; myli folklorą gal net labiau nei Lietuvos lietuviai – liaudies dainos skamba dažnai ir garsiai!
Šis užsispyrimas, principų laikymasis ir gebėjimas už save pakovoti yra svarbūs bruožai, kurių nevalia užmiršti. Manau, kad žmogaus, emigravusio svetur ir nesistengiančio išsaugoti savo tautinės tapatybės, ir asmenybė gali pasikeisti: jis gali pasidaryti vangus, daug dvejojantis, abejojantis, nedrąsus, neturėti „stuburo“ – prarasti tuos lietuviams būdingus bruožus, kuriuos nuo senų laikų demonstravo jau mūsų kunigaikščiai. Jis gali nežinoti, kas toks yra, besistengdamas prisitaikyti prie kitos tautos papročių, tradicijų, įgyti kitiems būdingų asmenybės bruožų; svetima tauta jaus, kad šis žmogus – ne savas, o sava tauta bus likusi užmarštyje. Todėl ir emigrantams prieš paliekant tėvynę verta susimąstyti – ar nesijausiu dvasiškai palūžęs? O atsiradus būtinybei emigruoti, reikia stengtis, prisiminti lietuviškumą!
Mūsų kalba, graži lietuvių kalba, kuri studijuojama ne viename pasaulio universitete kaip viena seniausių, be proto primena sanskritą ir kitas senąsias kalbas. Tai ir vėl demonstruoja lietuvių užsispyrimą – tiek amžių išlaikyta mažai pakitusi kalba rodo, kad mūsų protėviai jau nuo senų laikų stengėsi trūks plyš išsaugoti savo tapatybę. Didžiuokimės ja! Kalbėkime ir visiems pasakokime, kokia ši kalba sena, kokios senos tradicijos! Neužmirškime, kad užmiršus gimtąją kalbą taip pat asmenybė kažkiek keičiasi – vis dėlto kiekviena kalba su savimi nešiojasi tautos atmintį, savitumą.
Ką jau kalbėti apie fizines lietuvių tautai būdingas ypatybes – mūsų tauta viena aukščiausių pasaulyje! Pasak 2014 m. statistikos, vyrai patenka į 20-uką, o moterys – netgi į 10-uką. Gal tai iš dalies ir paaiškina, kodėl tokia maža tauta taip gerai žaidžia krepšinį? Geriau pagalvojus, nebūtinas ir auksas olimpiadoje – jau vien tai, kad rinktinė iš valstybės su trimis milijonais žmonių geba nugalėti daugelį valstybių, kuriose kelis ar net keliasdešimt kartų daugiau gyventojų, yra neįtikėtina.
Tad būkime užsispyrę; kovokime už savo principus, tradicijas, už tai, kas mums svarbu – laimę, meilę, džiaugsmą, tikėjimą ir, be abejo, lietuvybę; didžiuokimės, kad mūsų tauta tokia pajėgi sportiškai ir kad mūsų kalba – tokia sena ir tokia graži; būkime tikri lietuviai ir skelbkime visa tai pasauliui.
punskas.pl
Valdo Žilionio nuotr.