Laisvės kovų minėjimas Lazdijuose

Lazdijų Motiejaus Gustaičio gimnazija paminėjo Laisvės kovų muziejaus veiklos 20-metį.

2012 m. rugpjūčio 9 d. renginyje dalyvavo laisvės kovų dalyviai, buvę politiniai kaliniai, tremtiniai bei jų artimieji, taip pat garbingi svečiai iš Vilniaus, Lazdijų savivaldybės, Alytaus, Varėnos rajonų, Druskininkų tremties ir rezistencijos muziejaus. Renginio metu skambėjo dainos, kurias atliko laisvės kovų dainų ansamblis „Žilvitis“, Lazdijų kultūros centro ansamblis „Tremtinys“. Ansambliečiai yra patys iškentėję Sibiro šaltį, alkį, artimųjų netektis, todėl jų atliekami kūriniai, skambėjo itin jautriai ir įkvėptai. Sujaudino jaunųjų Lazdijų kultūros centro atlikėjų Valdemaro Krukonio, Aidos Abeciūnaitės, Justinos Kreizaitės ir Gitos Launikonytės atlikti kūriniai. Taip jauni žmonės prisideda prie skaudžios mūsų tautai istorijos perdavimo ateities kartoms. Savo kūrybos eilėraštį skaitė Aldona Mikalonienė. Prisiminimais dalijosi buvę tremtiniai, laisvės kovų dalyviai, padėkos žodžius tarė ir sveikatos jiems palinkėjo atvykę svečiai. Renginį vedė ir apie muziejaus įkūrimą pasakojo muziejaus vadovė Irina Radvilavičienė. Jai talkino kolegės iš Lazdijų krašto muziejaus Jolanta Patackaitė ir Gintarė Tumosaitė.

Muziejaus vadovė I. Radvilavičienė prisiminė muziejaus įkūrimo istoriją ir iniciatorius, pasiaukojamai dirbusius ir tebedirbančius. Ji džiaugėsi, kad Laisvės kovų muziejaus sukaktis minima būtent šiais, Lietuvos muziejų, metais ir sutampa su muziejininkų vykdomu projektu „Lietuvos muziejų kelias“, kuris per Dzūkiją vingiavo rugpjūčio 1–15 dienomis. I. Radvilavičienė padėkojo visiems prisidėjusiems prie Laisvės kovų muziejaus Lazdijuose įkūrimo.

Žiupsnelis istorijos

Per Lietuvą nuvilnijus Atgimimo bangai, Lietuvos regionuose ėmė kurtis iniciatyvinės Sąjūdžio grupės, kurios suvaidino didelį vaidmenį Lietuvos kelyje į nepriklausomybę. Buvę politiniai kaliniai, tremtiniai, partizanų artimieji savo aktyvia veikla įsijungė į krašto politinį, kultūrinį bei ekonominį gyvenimą. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, iškilo būtinybė atgaivinti tai, apie ką okupacinė sovietinė valdžiai nutylėjo daugiau nei 50 metų. Pokario Lietuvos istoriją reikėjo papasakoti ir parodyti dabartiniam jaunimui ir ateities kartoms. Laisvės kovų muziejus Lazdijuose (iš pradžių jis pavadintas Kraujo takais“) buvo įkurtas Tremtinių sąjungos tarybai priklausančiame pastate (jame pokario metais veikė Lazdijų KGB būstinė). 1992 m. čia buvo įrengtos muziejaus ekspozicijų salės, o muziejaus veiklą organizavo tuometinė LPKTS Lazdijų skyriaus pirmininkė Jadvyga Sandienė. Muziejuje buvo surinkti politinių kalinių, tremtinių, partizanų ir jų ryšininkų bei kitų gyventojų prisiminimai, daiktiniai liudijimai apie 1944-1953 m. laisvės kovas bei Lazdijų krašto gyventojų trėmimo ir įkalinimo etapus. Tada muziejus veikė visuomeniniais pagrindais. Eksponatus dovanojo Lazdijų rajono gyventojai bei žmonės iš kitų Lietuvos vietovių. Vertingus eksponatus muziejui yra padovanoję buvusios tremtinės Zuzana Urbonaitė, Asta Bagdanavičienė ir jos artimieji, taip pat Antanas Goberis, Natalija Tamulienė, Aldona Paškauskienė, Birutė Sušinskienė. Ekspozicijoje „Lazdijiečiai Sąjūdyje, Baltijos kelyje ir Sausio 13-osios įvykiuose“ yra eksponuojamos lazdijietės Aldonos Mikalonienės rankomis pasiūtos ir muziejui dovanotos 6 vėliavos. Ši moteris muziejui dovanojo savo kūrybos knygų, savo vyro pagamintą Nepriklausomybės paminklo maketą, pagal kurį miesto aikštėje buvo atstatytas Nepriklausomybės paminklas Lazdijuose…

Muziejaus vadovė taip pat dėkojo už eksponatus gautus iš Reginos Kubilienės, Valdo Ribinsko, Jono Lastausko, Antano Paslausko. Už tai, kad veikia Laisvės kovų muziejus, dėkojo buvusiesiems LPKTS Lazdijų skyriaus pirmininkams Vladui Mikaloniui, Liudui Viršilai, Algiui Vabuolui, Jadvygai Sandienei, iniciavusiems muziejaus įkūrimą; tuometiniam Lazdijų rajono Sąjūdžio tarybos pirmininkui Jonui Verseckui, pritarusiam šiai iniciatyvai; už aktyvią pagalbą, kuriant muziejaus ekspozicijas, – tremtinėms Zuzanai Urbonaitei, Natalijai Rastenienei, Astai Bagdanavičienei. Už nuolatinę paramą ir pagalbą I. Radvilavičienė yra neparastai dėkinga Lazdijų savivaldybės vadovams.

1994 m. kovo 4 d. Lazdijų dekanas Gvidonas Dovidaitis pašventino muziejaus „Kraujo takais“ ekspozicijas. O 1998 m. birželio 17 dienos Lazdijų rajono savivaldybės tarybos sprendimu buvo patvirtintas muziejaus „Kraujo takais“ statusas ir skirti darbuotojų etatai. Nuo 2004 m. muziejus pervadintas Laisvės kovų muziejumi ir tapo Lazdijų krašto muziejaus padaliniu.

Tylos minute buvo pagerbti Anapilin išėję Laisvės muziejaus įkūrimo organizatoriai bei darbuotojai Algis Vabuolis, Jonas Verseckas, muziejaus vadovė Asta Bagdanavičienė bei visi tie, kurie liko amžino įšalo žemėje…

Dabarties veiklos sūkuryje

Muziejuje yra edukacinių užsiėmimų salė, kurioje vyksta įvairūs šventiniai renginiai, eksponuojamos kilnojamosios parodos. Muziejuje kaupiamos, saugomos, eksponuojamos ir populiarinamos materialiosios ir dvasinės muziejaus vertybės. Šis Lazdijų krašto muziejaus padalinys rengia nuolatines ir laikinas ekspozicijas, ruošia parodas bei renginius (valstybinių bei atmintinų datų minėjimus, susitikimus, pristatymus) ne tik muziejuje, bet ir už jo ribų; taip pat rengia ekskursijas po muziejų, organizuoja moksleivių švietimo veiklą.

Nuolatiniai Laisvės kovų muziejaus pagalbininkai, įvairių švenčių dalyviai bei organizatoriai yra Laisvės kovų dainų ansamblio „Žilvitis“, kuriam vadovauja Aldona Kupčinskienė, atlikėjai. Ansamblis gyvuoja jau 21 metus ir koncertuoja ne tik rajono, bet ir apskrities, respublikos renginiuose bei šventėse. Ansamblio nariai garsūs ne tik kaip laisvės kovų dainų atlikėjai, bet ir kaip aktyvūs visuomenininkai. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, ansambliečiai rūpinosi žuvusiųjų partizanų perlaidojimu. Ypač daug dirbo buvusi tremtinė Zuzana Urbonaitė, kuri surinko žuvusiųjų partizanų pavardes ir sudarė vardinius sąrašus. Žuvusiųjų už Lietuvos laisvę partizanų vardai iškalti paminkle, stovinčiame Lazdijų kapinėse. Ši moteris talkino ir gyventojams, norintiems parsigabenti palaikus iš Sibiro.

Už didelį indėlį tvarkant įamžinimo vietas ir už atstatytus paminklus bei kryžius I. Radvilavičienė padėkojo Adolfo Ramanausko-Vanago Lazdijų šaulių 4-osios kuopos nariams bei jų vadovui, kovų už laisvę dalyviui Gediminui Karauskui. Ji pasakė: „Šis žmogus – nenuilstantis prasmingų darbų įkvėpimo šaltinis – kovų už laisvę atminimo įamžinimo puoselėtojas, ansamblio „Žilvitis“ narys, nepamainomas Laisvės kovų muziejaus pagalbininkas, kuriam rūpi ne tik krašto istorinės atminties išsaugojimas bei puoselėjimas, bet ir muziejaus švietėjiška veikla, organizuojami renginiai, Lietuvos jaunimo užimtumas ir net rajono gyventojų gerovė“.

Muziejaus šventėje dalyvavo Lazdijų rajono savivaldybės mero pavaduotojas Valdas Petras Mikelionis. Jis padėkojo visiems prisidėjusiems prie muziejaus įkūrimo, palinkėjo geros sveikatos, papasakojo, kad Lazdijuose bus įrengta laisvės gynėjų slėptuvė. Labiausiai nusipelniusiems muziejaus kūrėjams LPKTS valdybos pirmininkas, Krašto apsaugos ministrės Rasos Juknevičienės patarėjas Edvardas Strončikas įteikė padėkos raštus ir knygas. Jis kalbėjo ir apie Premjero Andriaus Kubiliaus potvarkiu sudarytą darbo grupę dėl tremtinių muziejų ir vadaviečių statuso. Lazdijų parapijos klebonas, vicedekanas Nerijus Žvirblys pasveikino visus susirinkusius ir palinkėjo visiems sveikatos ir Dievo palaimos. Lazdijų krašto muziejaus direktorė Daina Pledienė papasakojo apie Lazdijų krašto muziejų, pasidžiaugė, kad muziejus plečiasi ir modernėja. Lazdijų rajono savivaldybės tarybos narė Janina Ražukienė pasidžiaugė, kad Lazdijai turi tokį muziejų. Buvusi Lazdijų rajono Sąjūdžio tarybos pirmininkė, bibliotekininkė Nijolė Ona Lepeškienė papasakojo, kad turi surinkusi daug laisvės kovotojų išlikusių dokumentų, laiškų. Ji pažadėjo artimiausiu metu perduoti juos muziejui. Savo prisiminimais apie išgyventas kančias dalijosi Vladas Mikalonis. Šiuo metu Laisvės kovų muziejuje eksponuojama kilnojamoji paroda „Tremtinių takais: praeitis ir dabartis“, kuri parengta iš muziejaus fondo rinkinių medžiagos.

Druskininkų tremties ir rezistencijos muziejaus vadovas Gintautas Kazlauskas pasveikino Lazdijų muziejaus vadovus su gražiu jubiliejumi ir papasakojo apie Druskininkų genocido ir tremties muziejaus veiklą, pasiguodė, kad muziejus iki šiol neturi nė vieno etato, kad jis veikia visuomeniniais pagrindais. G. Kazlauskas kalbėjo, kad yra įkūręs maršrutą „Partizanų takais“.

Šiame džiugiame ir iškilmingame renginyje teko kalbėti ir šių eilučių autorei. Kalbėjau, kad tremtinių ir laisvės kovotojų įkurti bei atkurti muziejai, kurie neturi juridinio statuso nyksta, o ir turintys jį nėra šiuolaikiškai įrengti, daugeliui muziejų reikalingas remontas, reikia didesnių patalpų. Pernai, kaip partizano Juozo Jakavonio-Tigro dukra, kreipiausi į Lietuvos Respublikos Prezidentę Dalią Grybauskaitę, Lietuvos Respublikos Seimo pirmininkę Ireną Degutienę, Lietuvos Respublikos Ministrą Pirmininką Andrių Kubilių, kad būtų priimti politiniai sprendimai dėl visuomenės pastangomis įkurtų tremties muziejų ir atkurtų partizanų slėptuvių. Tokie muziejai turėtų tapti jaunimo pilietinio ugdymo, pokario istorijos informaciniais centrais, kurių lankytojai, Lietuvos žmonės, ypač jaunimas, ir užsieniečiai galėtų susipažinti su išlikusiais autentiškais tų dramatiškų laikų eksponatais. Apie atstatytus bunkerius ir tose apylinkėse vykusias kovas dar gali papasakoti šalia jų gyvenantys žmonės – pokario istorijos liudytojai. Nejaugi laukiama jų mirties, kad užmiršimo dulkės nusėstų mūsų istorinę sąmonę kaip pelenai. Džiaugiuosi, kad Seimo Pirmininkės pavedimu Ministras Pirmininkas Andrius Kubilius sudarė darbo grupę, kurioje teko dalyvauti ir man. Buvo nuspręsta ateityje muziejams skiri didesnį finansavimą, atkurti bunkeriai turi būti priskirti muziejams, praplėstos centrinio Genocido ir rezistencijos muziejaus Vilniuje funkcijos. Seimui jau yra pateiktos įstatymo pataisos, kad Genocido ir rezistencijos muziejus turėtų galimybę turėti filialus. Vienas iš tokių filialų, komisijos siūlymu, turėtų būti įsteigtas Druskininkuose.

Lazdijų Laisvės kovų muziejaus renginyje kalbėjo ir mano tėvelis, buvęs partizanas Juozas Jakavonis-Tigras. Jis papasakojo apie partizanų kovas 1945 metais Merkinės apylinkėse, apie išgyventus kankinimus Lietuvos kalėjimuose, šaltį, badą Tolimųjų Rytų lageriuose. Tada, 1945 m., savo tėvų, mano senelių, sodyboje, prie tvarto, su kitais partizanais jis iškasė bunkerį, kuris tapo Pietų Lietuvos partizanų Juozo Vitkaus-Kazimieraičio ir Alfonso Ramanausko-Vanago vadaviete, kur buvo spausdinami atsišaukimai, partizanų dainos ir leidžiamas laikraštis „Laisvės varpas“. Enkavedistai keletą kartų darė kratas sodyboje, bet tik per stebuklą, o gal taip Dievo buvo skirta, bunkerio nerado. Juozas Jakavonis pakliuvo enkavedistams į rankas, nešdamas į gretimą kaimą pogrindinę spaudą, dainos tekstus ir atsišaukimus. Kankinamas, net temstant sąmonei, galvojo tik apie viena: „tegu užmuša, bet nė žodžio neištarsiu“. Savo atsiminimus tėvelis yra sudėjęs į knygą „Šalia mirties“. Už nuopelnus jis yra apdovanotas Vyčio kryžiaus ordinu, Lietuvos kariuomenės kūrėjo savanorių medaliu, Pasipriešinimo dalyvio kryžiumi ir kitais apdovanojimais. Tačiau jam svarbiausia, kad jaunimas vis daugiau domisi Lietuvos praeitimi.

www.bernardinai.lt