Seniausias, siekiantis XIII a., lietuvių vaizdinys lenkų sąmonėje buvo aiškiai negatyvus. Toks jis susiformavo todėl, kad lietuviai nuolat puldinėjo lenkų žemes. Grėsmingi antpuoliai buvo prisimenami dar ir XVIII a., tai liudija tuo metu užrašytas posakis „lietuvių antpuolis“, reiškiantis netikėtą ir išdavikišką ataką.
Keletas išlikusių viduramžių liudijimų vaizduoja lietuvius kaip puslaukinius, godžius ir žiaurius pagonis. Vėlesniais metais, po Lietuvos krikšto ir Krėvos unijos, atsiranda gana painus Jano Długoszo aprašymas. XV a. metraštininkas, tiesa, priskyrė lietuviams romėnišką kilmę, bet nepraleido progos pabrėžti, kad jie puslaukiniai, baisiausi skurdžiai ir primityvai. Taip pat autorius nepagailėjo spalvų pasakodamas apie lietuviams būdingus tikėjimo, susimaišiusio su pagoniškais prietarais, bruožus. Pasak jo, ir pasikrikštiję lietuviai dar daugybę metų garbino šventąsias giraites, šimtamečius ąžuolus ir žalčius. Długoszo kronikoje pateiktas vaizdas – tai tuometinio nelabai ryškaus požiūrio atspindys. Iš tikrųjų žinios apie lietuvių kasdienybę ir XV a. buvo skurdžios. Vis dėlto Krokuvos kanauninko liudijimas padarė tam tikrą įtaką ateities kartoms. Tų pasakojimų inspiruota viduramžių Lietuvos vizija pateikta, pavyzdžiui, Henryko Sienkiewicziaus romane „Kryžiuočiai“ (Krzyżacy).Santykiams intensyvėjant, lenkai pamažu suvokė, kad Lietuvos pavadinimas turi įvairių reikšmių. Ištisus tarpusavio santykių šimtmečius ta problema nekėlė rimtesnių emocijų, tik susiklosčius naujoms XX a. aplinkybėms šis nevienareikšmis terminologinis apibrėžimas lėmė didelius ilgalaikius nesusipratimus.
Pradedant nuo XIII ir XIV a. sandūros, kai Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė prisijungė rusų žemes, pamažu ėmė nykti pirminė Lietuvos kaip etninių lietuvių gyvenamos teritorijos sąvoka. Valdant kitiems didiesiems kunigaikščiams, vėliau Abiejų Tautų Respublikos laikais, o ir po padalijimų Lietuvos vardas buvo suprantamas keleriopai. Siauresniąja prasme jis reiškė kraštą į pietryčius nuo Nevėžio iki Bresto prie Bugo ir Minską. Tos teritorijos centrai buvo Vilnius ir Gardinas. Į taip suprantamą Lietuvą įėjo vadinamoji Juodoji Rusia (Naugarduko žemės ir dalis Minsko valdų) – etniškai iš esmės rusiška teritorija, į Gediminaičių paveldimą turtą įtraukta XIV a.
Dar XX a. pradžioje kasdienė kalba vartojo pagrindinius etniškai baltarusiškų žemių miestų pavadinimus: Lietuvos Minskas ir Lietuvos Brestas. XIX a. atsiradusi sąvoka „Baltarusija“ iš pradžių buvo tik etnografinis ir lingvistinis terminas, įvardijantis rusų žemes, priklausiusias Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei. Į vakarus nuo Lietuvos (arba tradiciškai: į vakarus nuo Nevėžio) driekėsi Žemaitija, kuri buvo laikoma nepriklausoma. Į rytus nuo Lietuvos buvo vadinamoji Baltoji Rusia, kuri driekėsi iki Vitebsko ir Mogiliavo (tai vaivadijos, buvusios iki padalijimo: Polocko, Vitebsko, Mscislavo ir Smolensko žemės).
Plačiąja prasme Lietuva buvo suprantama kaip visa Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, kitaip sakant, istorinė Lietuva, kurią sudarė tikroji Lietuva (tokia, kaip nurodyta pirmiau), Žemaitija ir Baltoji Rusia (iki 1569 m. – ir didžioji šiandieninės Ukrainos dalis). Lietuviais buvo vadinami Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajorai: žemaičiai, lietuviai ir rusai.
Tik XVI ir XVII a. santykiai tarp lenkų ir lietuvių – tuometinių bajorų luomo – pagyvėjo, ir tas pagyvėjimas lėmė, kad pasipylė nauji abipusiai vaizdiniai. Ypač daug skirtingų nuomonių, į(si)žeidimų ir pykčio atsirado kilus karštiems ginčams dėl tarpusavio santykių, kaip antai XVI a. dėl to, kokia turėtų būti abiejų valstybių sąjungos forma. Abiejų Tautų Respubliką, įkurtą 1569 m. pasirašius Liublino uniją, sudarė dvi tautos ir dvi valstybės – Karūna (tai yra Lenkija) ir Lietuva.
Tarp Karūnos bajorų ir kilmingų lietuvių ne kartą kilo tiek politinių, tiek buitinių konfliktų. Lenkai šaipėsi iš lietuvių skurdo, neišsiauklėjimo ir apsileidimo. Lietuviai buvo laikomi atkakliais, mažakalbiais, nepatikliais ir gudriais, bet ne itin nuovokiais, o lietuvės – labai supratingomis ir pasileidusiomis. Iš lietuvių „ponų brolių“ buvo šaipomasi dėl keistų drabužių ir kulinarinio skonio. Greitai visur paplito lietuvių pravardė, jie buvo vadinami „batviniais“ (boćwina) arba „batvinininkais“ (boćwiniarzy) – regis, Lietuvoje buvo labai mėgstama batvinių, jaunų raugintų burokų lapų, sriuba.
Karūnos gyventojai negalėjo suprasti, kaip galima valgyti tokį neįmantrų, net primityvų patiekalą. Apie lietuvių provincialumą sklandė daug priežodžių ir posakių, buvo pajuokiama netaisyklinga lenkiška jų tartis, šaipomasi iš nemokėjimo elgtis visuomenėje, iš „komiškų“ vietovardžių ir pavardžių Szukszta, Pukszta, Łopatta, Puciata – zebraly się kpy z całego świata („Šukšta, Pukšta, Lopata, Puciata – susirinko juokdariai iš viso pasaulio“). Tačiau Karūnos gyventojų akimis, kaip pabrėžia Jacekas Sobczakas, lietuvių įvaizdis nebuvo vienareikšmiškai negatyvus, atvirkščiai, buvo nemažai jiems pritariančių, net simpatizuojančių: „Nors ir kaip pajuokiami lietuviai, senovės lenkų akimis, – tai „kitokie“, bet „savi“, o ne „svetimi“ ir tikrai ne „priešai“.
Įsivaizdavimuose apie lietuvius ypatingą vietą užėmė žemaičiai, arba – kaip sakytume šiandien – etniniai lietuviai. Karūna laikė Žemaitiją laukiniu kraštu, kuriame gyvena laukiniai žmonės. Smulkių bajorų, t. y. kaimelio šlėktų, esą neįmanoma atskirti nuo prasčiokų, t. y. valstiečių. Sostinės Vilniaus apylinkėse dar buvo galima pamatyti šiokių tokių tinkamo elgesio visuomenėje pėdsakų, o apibrėžimas „žemaitis“ buvo tikras barbariškumo ir tamsumo sinonimas. Vyravo įsitikinimas, kad žemaičiai dėvi skrandas kailiu į viršų ir „kukuoja“, t. y. šnekasi nesuprantama „paukščių“ kalba (iš čia kilo populiarūs posakiai „gauruotas kaip žemaitis“ ir „žemaičių kukutis“). Nesuprantamai šnekantys ir prastesnių manierų žemaičių bajorai skyrėsi nuo kitų lietuvių bajorų, kurie nuo pat ryšių su lenkais užuomazgų puikiai susikalbėjo su jais rusiškai. O valstiečius, gyvenančius etniškai lietuviškose žemėse, beveik tradiciškai vadino tiesiog žemaičių liaudimi, jų kalbą – žemaičių dialektu.
Vien dėl vidaus politikos Karūnos gyventojai turėjo lietuviams didelių priekaištų. Per karštą polemiką, kuri vyko XVI a. 7-ajame dešimtmetyje, kunigas Stanisławas Orzechowskis tiesiai apkaltino lietuvių bajorus, esą šie neleistinai nuolaidžiauja despotiškai kunigaikščio valdžiai, ir tuo remdamasis įrodinėjo, kad Karūnos bajorų demokratija yra pranašesnė. Jis ragino imti pavyzdį iš lenkų, tada lietuviai daugiau nebebus savo valdovo vergai.
Atsakydamas į tai Vilniaus vaitas Augustinas Rotundas lietuvių bajorų vardu atrėžė, kad lenkų laisvė panaši į anarchiją. Jis teigė, esą barningi Karūnos gyventojai prarado riteriškas dorybes, apkaltino juos noru pavergti Lietuvą, bet lietuviai, senovės romėnų palikuonys, patys geriausiai nuspręs, kokia turi būti jų valstybė. Legendą apie romėnišką lietuvių kilmę po Długoszo kartojo ir tokie istorikai kaip Maciejus Stryjkowskis, Marcinas Bielskis, Marcinas Kromeris. Senovinės šaknys turėjo išaukštinti lietuvių valdovus, parodyti, kad lietuviai ne tik lygūs Karūnos gyventojams, bet dar ir aukštesnės kilmės.
Įtikėję savo pranašumu, lietuviai vadino Karūnos gyventojus beždžionėmis, kritikavo perdėtai puošnius jų drabužius, pomėgį gerti, didybės maniją, pasipūtimą, jausmų nepastovumą, netgi bailumą. Karūnos gyventojai visuotinai buvo laikomi švaistūnais, aferistais ir apgavikais, kurie vaikosi naudos. Pamažu perimantys lenkų kalbą lietuvių bajorai jau XVIII a. pastebėjo, kad būtent jie lenkiškai kalba taisyklingiau negu kitų bendros tėvynės regionų gyventojai. Todėl Karūnos gyventojus vadino „vapaliais“, nemokančiais taisyklingai kalbėti lenkiškai. Ir kitais amžiais lietuviai, nepaisydami visuomeninių, kultūrinių ir politinių pokyčių, tradiciškai laikėsi nuomonės, kad jie yra kitokie, pranašesni, o Lenkijos gyventojai iš įpročio laikė lietuvius užsispyrusiais, nekalbiais laukiniais.
Laikui bėgant, kai abi kultūros ėmė vis labiau susilieti, bajorų luomas lenkėjo, sąvoka „lietuvis“ ėmė reikšti tiesiog regioninį politiškai vieningos Abiejų Tautų Respublikos kitoniškumą. Lietuviais buvo vadinami bajorai iš Žemaitijos, Lietuvos ir Baltarusijos, o Karūnos gyventojais – mozūrai, Didžiosios Lenkijos bajorai, Kijevo rusėnai. Karūnos gyventojai lietuviai pagal tuometinę sampratą vadino save lenkais, tačiau tuo nurodydavo ne etninę, o tik valstybinę ir administracinę priklausomybę. Dar ilgai po Abiejų Tautų Respublikos padalijimų jos žemių gyventojai terminą „lenkas“ vartojo tokia reikšme ir puoselėjo daugialaipsnės tautinės priklausomybės jausmą. Lietuvos lenkai noriai pabrėždavo, kad jie yra lietuviškos kilmės ir lenkų tautybės – gente Lithuanius, natione Polonius. Stanisławas Cat-Mackiewiczius, bandydamas paaiškinti lenkų ir lietuvių istorijos vingius, yra pasakęs: „Jeigu 1836 m. Paryžiuje Mickevičiaus būtų paklausę: „Ar esate lenkas?“, jis tikrai būtų atsakęs: „Taip, esu lietuvis.“
Lenkijos ir Lietuvos unija politiniu atžvilgiu egzistavo iki XVIII a. pabaigos. Tačiau kitame šimtmetyje, nors bendros valstybės nebebuvo, lenkų sąmonėje įsitvirtino įsitikinimas, kad Lietuvos ir Lenkijos sąjunga yra amžina su integralia bendros, nors pavergtos, valstybės teritorija. Buvusios Abiejų Tautų Respublikos žemėse stiprėjo kultūrinė gyventojų vienybė, o daugelis tradiciškai suprantamų lietuvių atrasdavo naują tautinę tapatybę – tapdavo lenkais. Tačiau reikia pažymėti, kad šį procesą skatino beveik vien bajorai dvarininkai ir inteligentija.
Smarkiai sukrėtė Lietuvą 1863–1864 m. sukilimas ir represijų banga, nusiritusi po to, kai jis buvo numalšintas. Tačiau skausminga patirtis dar labiau sustiprino lietuvių ir lenkų bendrumo jausmą, įsitikinimas, kad abi tautos yra tapačios, beveik tapo patriotine aksioma. Be to, XIX a. antrojoje pusėje ir XX a. pradžioje labai paspartėjo kaimo žmonių polonizacija, ypač Vilniaus krašte.
Tuometinė lenkų visuomenė daugiatautį Abiejų Tautų Respublikos paveldą vis plačiau ir dažniau ėmė tapatinti tiesiog su lenkiškumu. Tokiam požiūriui karštai pritarė aktyviausias inteligentijos sluoksnis, daręs didžiausią įtaką visuomenės nuomonei. Inteligentija brendo vyraujančios bajoriškos kultūros apsuptyje, todėl lengvai su ja susitapatino. Inteligentai, net kilusieji iš kitų visuomenės sluoksnių, perimdavo bajorišką požiūrį į pasaulį. Pagal visuotinę interpretaciją „liaudies“, gyvenančios buvusios Abiejų Tautų Respublikos žemėse, istorija yra sudedamoji lenkų istorijos dalis. Toji „liaudis“ (ypač lietuviai ir baltarusiai) daugių daugiausia buvo laikomi „jaunesniaisiais broliais“, kurie turi natūraliai persiimti lenkų tautos interesais. Vadinasi, juos būtina auklėti ir kreipti reikiama linkme, nes jie dar nesubrendę, kad patys priimtų sprendimus. „Mūsų lenkiškas paternalizmas, – rašo Romanas Wapińskis, – Rytuose stipriai įsitvirtino.“
Lietuva XX a. pradžioje, nors ankstesnio šimtmečio antrojoje pusėje ir būta reformų, išlaikė tradicinę luominę struktūrą, susiklosčiusią Abiejų Tautų Respublikos laikais. Lenkų ir lietuvių žemėse, kaip ir daugelyje Europos šalių, dalis bajorų ilgai nepastebėjo „liaudies“ kaip asmenų. Liaudies kultūra buvo laikoma beveik žmogaus prigimties sandu, neatsiejamu nuo aplinkos. „Gentinė“ valstiečių kilmė ir kalba, atliekanti grynai taikomąją funkciją, neturėjo didelės reikšmės, tad nebuvo verta tuo rimčiau domėtis. Aksioma laikyta natūrali luominė siena, skirianti dvarą nuo palivarko ir kaimo.
Išlaikyti atstumą tarp „ponų“ ir „chamų“ atrodė natūralu ir teisinga. Lietuvių bajorai šimtus metų laikė „liaudį“ natūraliai priklausančia savo „ponams“, nes ji buvo „padovanota didžiųjų kunigaikščių“ ir tokia tvarka pasaulyje viešpatavo nuo amžių. Net tie pavieniai bajorų inteligentijos elito atstovai, kurie pripažino „liaudies“ emancipacijos galimybę ar net būtinybę („liaudies mylėtojai“, demokratai, revoliucionieriai), savo užduotį laikė misija, o save – natūraliais vadais.
XIX a. žemaičių (šiandieniniu supratimu, lietuvių) liaudies kultūra tapo etnografų ir tyrinėtojų mėgėjų traukos objektu. Be reikšmingų mokslo darbų buvo ir tokių, kurie tik patvirtindavo išankstinę nuomonę. Kai kurios mintys, kilusios etnografams, apsilankiusiems žemaičių kaimeliuose, primena geografinių atradimų, padarytų tolimuose, egzotiškuose kraštuose, aprašymus. Ir ta proga paprastai būdavo kartojamas nuvalkiotas teiginys apie pozityvų civilizuojamąjį kilmingojo luomo vaidmenį, idiliškus dvaro santykius su kaimu. Anot privalomos XIX a. nomenklatūros, vietiniai dvarininkai ir inteligentai, bet dar dažniau atvykėliai iš kitų Lenkijos kraštų, etninius lietuvius apibūdindavo kaip „lietuvių giminę“ arba „lietuvių (tas pats kas žemaičių) gentį“.
Atvykęs iš Lenkijos žemių gilumos ir Žemaitijos apžavėtas daktaras Teodoras Tripplinas 1856 m. apgailestavo, esą Lenkijoje mažai kas žino, kad etniniai lietuviai apskritai egzistuoja. Jis aprašė „žemaičių kaimiečius“ (żmudzkich kmiotków) – prietaringai religingus, kuklius, dorus, tyros moralės, labai mėgstančius savo ūkiuose palaikyti švarą ir tvarką (ši savybė – kaip pabrėžė autorius – visiškai nebūdinga Mozūrijos valstiečiams). „Kaimietis čia, – rašė jis, – yra prisirišęs prie savo dvarininko ir nuoširdžiai jį myli ne tik kaip savo poną, bet ir kaip Apvaizdos jam skirtą tėvą.“ Lenkų ikonografijoje, bent jau nuo XIX a. 4-ojo dešimtmečio, buvo labai populiaru vaizduoti egzotiškus „žemaičių liaudies tipus“.
Kitame poliuje kaupėsi „žemaičių liaudies“ nuomonė apie Lenkiją ir lenkus. Atitinkamas lietuvių liaudies kultūros ypatybes atskleidžia etnografinių tyrimų, vykdytų XIX–XX a., medžiaga, bet lietuvių (žemaičių) padavimai, legendos, o ypač dainos, paprastai išreiškia gerokai senesnes tradicijas.
Iki XIX a. vidurio nuomonę apie lenkus iš esmės lėmė vietinių smulkių bajorų įvaizdis. Liaudies satyra ne tik etninėje Lietuvoje nuo seno atliko gynybinį vaidmenį – ja valstiečiai gynėsi nuo „ponų“. Bajorai buvo pajuokiami dėl jų puikybės, plepumo, tingumo, netvarkingumo, pomėgio gerti ir lošti azartinius lošimus, taip pat dėl keistai suprantamo garbės jausmo. Liaudies palyginimuose ir alegorijose „ponai“ – tai kvailiai, kuriuos lengvai apgauna apsukrūs kaimiečiai. Dvaro panelių grožis nebuvo itin vertinamas. Priešingai nei vaizduota bajoriškose lenkų vizijose, idealizuojančiose lietuvių ir žemaičių kaimą, valstiečiai baudžiavą ir savo priklausomybę laikė labai skausminga ir neteisinga.
„Polak“ arba „paliokas“, kartais „paliokėlis“ – mažybinė forma, neturinti jokio niekinamojo atspalvio, – tai lenkas žemaičių (t. y. lietuvių) kalba. Tradicinėse liaudies dainose esama ir konkrečių užuominų apie Lenkiją ir lenkus, paprastai čia paminimi tikri istoriniai įvykiai, dažniausiai XVII ir XVIII a. karai su Švedija, Napoleono žygis ar XIX a. sukilimai. Šiuo atveju Lenkija reiškė tolimą draugišką šalį, o lenkai buvo vadinami sąjungininkais, ginklo broliais. Lenkams nebuvo priskiriamos vienareikšmiškai neigiamos savybės, kaip, pavyzdžiui, vokiečiams, kurie vaizduojami kaip kipšai, ir ne tik lietuvių tautosakoje.
Daugelis savybių, kurias per ištisus šimtmečius lietuviai ir lenkai priskyrė vieni kitiems, vėliau atsikartojo kaip stereotipai, darę poveikį lenkų ir lietuvių santykiams XX a. Lietuvoje lenkų įvaizdis susiklostė pirmiausia pagal liaudies tradiciją. Tačiau prisidėjo ir savybės, kurias lietuvių bajorai priskyrė Karūnos gyventojams dar iki valstybės padalijimo. O daugelis epitetų, kuriais lenkai apdovanojo lietuvius – „ponus brolius“, tapo naujųjų laikų Lietuvos ir lietuvių įvaizdžio pagrindu. Susiklostė labai įdomi situacija: XX a., ypač tarpukariu, nepriklausoma Lenkija atvirai naudojosi bajoriškos praeities paveldu. O lietuvių tautinis sąjūdis kategoriškai atsiribojo nuo tos tradicijos. Vis dėlto paaiškėjo, kad senieji mitai ir stereotipai gerokai gyvybingesni už naujoviškas ideologijas.
Reikėtų pabrėžti, kad kilus lietuvių tautiniam sąjūdžiui sąvokos, vartotos ištisus šimtmečius, pamažu ėmė prarasti ankstesnę reikšmę. XX a. pradžioje senųjų lietuvių bajorų palikuoniai kuo mieliausiai vadino save lenkais. Tik dalis bajorų, kurie atvirai pasisakė už istorinės Lietuvos tradicijas ir bandė suderinti lietuviškumą su lenkiškumu, vadino save senaisiais lietuviais, istoriniais lietuviais arba mickevičininkais (tai yra tokiais lietuviais, kaip aprašė Mickevičius – nuo pirmųjų poemos „Ponas Tadas“ (1834) žodžių: „Tėvyne Lietuva…“). O ligtolinės „žemaičių liaudies“, dabar jau „sutautintos“, atstovai vadino save lietuviais ir manė turintys išskirtinę teisę vartoti šį terminą.
Istorinę Žemaitiją jie vadino Lietuva, reikšdami pretenzijas ir į kitas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemes. Aprašydamas lenkų ir lietuvių vaidų pradžią XIX ir XX a. sandūroje, Andrzejus Romanowskis apibendrino vargus dėl tuo metu vartotų sąvokų: „Paradoksaliai šitą galima nusakyti taip: lietuviai (kitaip sakant, lenkai) versus žemaičiai (kitaip sakant, lietuviai).“ Be to, lietuviai lenkai dalį lietuvių žemaičių pakrikštijo litvomanais – kitaip sakant, žmonėmis, liguistai įsikibusiais į valstietišką savo lietuvybę. Abiem kunkuliuojančių vaidų šalims buvo nepaprastai svarbu nustatyti, kuris iš jų yra tikrasis lietuvis, tai yra kuris iš jų turi visą teisę į istorinį ir teisinį paveldą. Priešininkai, žinoma, darydavo visiškai priešingas išvadas. Kilo naujųjų laikų ginčas, kuris ne tik komplikavo ir pakeitė ligi tol vartotą terminologiją, bet ir privertė pakeisti požiūrį vienų į kitus.
Krzysztofas Buchowskis, „Kultūros barai“
Ištrauka iš spaudai rengiamos knygos „Litvomanai ir polonizuotojai. Mitai, abipusės nuostatos ir stereotipai lenkų ir lietuvių santykiuose pirmojoje XX amžiaus pusėje“ (Baltų lankų leidykla, 2012). Iš lenkų kalbos vertė Irena Aleksaitė.
Štai kokie tie lietuviai atsilikę,neišsiauklėję ir,o siaube,mėgsta batvinių sriubą(matyt iš čia ir meilė šaltibarščiams,lauksim,kada lenkiškieji ,,specialistai“ pasmerks už tai šiuolaikinius lietuvius).
Prie visų šių siaubingų lietuviškų ydų belieka tik stebėtis,kad patys šlykščiausi anekdotai krikščioniškame baltųjų žmonių pasaulyje kuriami apie lenkų tautą,bet ne apie lietuvius.Kaip pradėjo apie lenkus kurti anekdotus JAV ir Kanadoje,taip jie labai greitai paplito po visą pasaulį.Pilna mažesnių ir didesnių tautų už lenkus,bet būtent lenkų tauta tapo masinių patyčių objektu.Ir turbūt tai vienintelė tauta,apie kurią visas pasaulis sako ,,lenkas tai diagnozė“,arba ,,lenkas tai profesija“.
Nieko naujo, kad tokios leidyklos kaip „Baltos lankos“ verčia ir leidžia lenkiškojo šovinizmo apologetų „darbus“. Nauda šių „šedevrų“ tokia, kad mūsų visuomenė iš arčiau susipažins su lenkiškuoju šovinizmu, priartės prie jo esmės. Net džiugu skaityti, kaip šis šovinizmo trubadūras neigia pačią lietuvių tautą, pristato ją kaip „žemaičius, pasisavinusius visą LDK paveldą“. Jau kažkur girdėta? Tą patį uoliai teigia kito slaviškojo šovinizmo – „gudiškojo“ – atstovai.
Laimė, ne tik „Baltos lankos“ Lietuvoje leidžia knygas…
Lenkams,rusams būdingas etnolingvistinis nacionalizmas,kuris reiškiasi nuo senovės laikų ir gyvybingas šiuo laikmečiu.Tad,Lietuvos gyventojai,ypač aukštesnysis luomų sluoksnis,gana skaitlingai sulenkėjo įvedus krikščionybę bei vėliau įkūrus bendrą valstybę ATR,nes lenkiškoji kultūra skverbiantis į Rytus pasižymėjo dideliu agresyvumu ir nepakantumu lietuviškos kultūros atžvilgiu.Šio lenkiško etnolingvistinio agresyvumo požymiai yra išlikę ir šiandien.Balstogės universiteto istorikas Kšištofas Buchovskis /Krzysztof Buchowski/lenkų-lietuvių santykius nagrinėja,deja,vien tik iš lenkų etnocentristinės istorinės atminties pozicijų,todėl jo istoriniai tyrinėjimai yra gana šališki.Lietuvos istorikai kolkas yra nepajėgūs reikiamai atsispirti istorinių įvykių ir istorinės atminties vertinimams pro lenkiškąją istorijos prizmę,deja.