Kiekvienos tautos ar valstybės praradimai šimtmečiams bėgant – tai jų gėla, tai jų išbandymas, tai pamokos ateičiai, kuri taip pat negarantuoja, kad didesnės ir agresyvesnės šalys ar sąjungos nemėgins dar labiau sumenkinti Tavo tėvynės ir tautos. Sunku lyginti, ar Lietuva, ar Lenkija, ar Rusija patyrė skaudesnius istorijos smūgius, bet akivaizdu, kad kuo mažesnė tauta, tuo ji skaudžiau junta netektis ir išgyvena dėl savo išlikimo. Bet šįkart ne apie Lietuvą.
Lenkija – viena didžiausių imperijų tarp Rytų ir Vakarų – ko gero, ir buvo tas visų nutremptas tiltas, per kurį agresorių ordos traukė tai į vieną, tai į kitą pusę. Taip susidarė vadinamas „lenkiškas sindromas“, kurį apibūdinti galima paprastai: mane muša, tai aš mušu kitus. Čia kaip smurtas šeimoje: jeigu šeimos galvą kažkas skriaudė vaikystėje, tai ji dabar smurtauja prieš savo žmoną ir vaikus…
„Lenkiškojo sindromo“ versiją visai neseniai užaštrino jau ketvirtį amžiaus ne Lenkijoje gyvenantis aktyviai lenkų patriotinius jausmus stimuliuojantis žurnalistas ir mass media korifėjus Mariušas Maksas Kolionko (Mariusz Max Kolonko). Savo televizijos „MAXtv“ laidoje „Kalbu, kaip yra“ („Mowie jak jest“, „Telling it like it is“), transliuojamoje iš Niujorko jo paties sukurtu „YouTube“ kanalu, pavadintoje iš tiesų provokaciškai „Ar įmanoma Lenkijos sienų revizija? Ar įmanoma, kad Vilnius ir Lvovas vėl bus mūsų?“, šis žiniasklaidos meistras iš pradžių liejo ašaras, kad istorijoje Lenkiją kaimynai tik skriaudė, paskui ragino atsiimti Vilnių, Gardiną ir Lvovą, o pabaigoje dar davė pylos prezidentui Bronislavui Komorovskiui ir premjerui Donaldui Tuskui, kad šie negina tikrųjų Lenkijos interesų.
Minėtoje laidoje garsus žurnalistas sumaniai manipuliuoja įvairiais ekscentriškais siužetais, įvairenybėmis, garsių žmonių nuotykiais, bet didžiąją jo emocionalaus ir pikto monologo dalį sudaro istorinės nuoskaudos dėl „lenkiškojo sindromo“. Jis ironiškai apibūdina „Metų žmogų“ V. Putiną, godoja apie šlovingą Žečpospolitos (Abiejų Tautų Respublikos) praeitį, ilgesingai kalba apie prieškarinę Lenkiją, kai jos teritorija siekė iki 312 tūkst. kv. km. „Kur jau ten penkiskart mažesnė Lietuva…“ – tarsi perša mintį mūsų žiūrovui.
O tada, prieš karą, anot žurnalisto, net lenkiškas futbolas žibėjo: klubas „Vilno-Smigly“ prieš pat karą iškovojo vietą aukščiausioje lygoje. Nors pralaimėjo klubui ‚Ruch Chožov‘, bet narsiai spardė kamuolį. „Šiandien tai Lietuva“, – verkšlena iš Niujorko studijos žurnalistas. Anot jo, Lvovas irgi senas lenkų miestas. Prieš karą buvo trečias pagal dydį Lenkijos miestas. Daugiau nei pusė gyventojų – lenkai. „Pogon Lvov“ – geriausias Lenkijos sporto klubas 1938 m., žaidė Lvovo Rydzo-Smigly stadione. „Šiandien tai Ukraina, – lieja ašaras M. M. Kolionko ir priduria retorinį klausimą: – Kas pasakė, kad sienų revizija yra neįmanoma?“
Paskui jis išplėtoja savo mintį: „Lenkai Ukrainoje ir Lietuvoje paliko savo istoriją, ir lenkų tauta natūraliai žvelgia į tą pusę, tai natūrali reakcija tautos, iš kurios buvo atimta istorinė atmintis, vaikystė ir protėviai. Kalbėjimas apie rytines žemes, kaip apie mūsų žemes, nėra nacionalizmas, tai yra mūsų pilietinė pareiga. O jų atgavimas yra mūsų tautinis interesas ir privalo tapti mūsų politiniu interesu. Ir tai turi vykdyti Lenkijos valdžia“.
„Tad ar Lenkijos politikai vykdo tokią politiką, kuri atitinka lenkų interesus?“ – reikliai klausia žurnalistas ir atsako: ne. Galų gale jis užsiima plika agitacija: „Gerbiamieji, per savo gyvenimą matėme, kaip subyrėjo Sovietų Sąjunga. Matėte Vokietijų susijungimą, Čekoslovakijos, Jugoslavijos skilimą. Atsirado naujos valstybės, naujos sienos Balkanuose. Europos žemėlapis nėra iš marmuro. Jis sudarytas ne politiniais, bet tautiniais pagrindais. Ir todėl senųjų lenkų žemių grįžimas Lenkijai yra kuo labiausiai įmanomas“.
Taigi M. M. Kolionko nesivaržydamas iš Niujorko ambonos tarsi šaukia: pakilkite, lenkai, susigrąžinkite prarastas žemes, žygiuokime į Vilnių, kaip 1920 metais, į Lvovą, nes mus ten parems ir priglaus vietiniai lenkai. Lenkijos prezidente ir premjere, užteks glėbesčiuotis su Lietuvos ir Ukrainos prezidentais, iškelkite jiems naujų rytinių sienų reikalavimus ir pakartokite senosios Žečpospolitos galią, susigrąžinkime bent jau II prieškarinės valstybės šlovę ir teritorijas.
Be abejo, lenkiškoji kolonija Lietuvoje ilgesingai laukia tokių raginimų, ir LLRA lyderiams tiesiog užverda kraujas, kaip 1990-1992 m. jų autonomininkams magėjo sukurti Rytų Lietuvos lenkiškąją autonomiją ir pakviesti M. Gorbačiovą įvesti prezidentinį valdymą. Ar ne todėl didžiausia iš visų kitų tautų AT deputatų lenkų (jų išrinktieji atstovai) dalis balsavo prieš Lietuvos Nepriklausomybės akto priėmimą? Ar ne jie ir jų vaikai dabar kaišioja Lietuvos valstybei pagalius į ratus, reikalaudami lenkų kalbą padaryti antrąja valstybine kalba, savo naudai paversti Tautinių mažumų įstatymą, ar ne jie įnirtingai puola teismo sprendimą solidžia bauda nubausti tuos Šalčininkų lenkiškuosius funkcionierius, kurie negerbia Valstybinės kalbos įstatymo ir jau keleri metai nepaklūsta nurodymams nerašyti gatvių pavadinimų nevalstybine kalba?..
Dar pridursime: toks pasipriešinimas suvirpina kinkas net mūsų valdžios didžiavyriams. Kaip rašo apžvalgininkas Rimantas Varanauskas, premjeras Algirdas Butkevičius, kvestionuojąs net teismo sprendimą, interviu radijo stočiai „Znad Wilii“ sakė „buvęs šokiruotas“ dėl baudos dydžio, teigė, kad „perlenkta lazda“, „kuriama įtampa“ tarp tautinių mažumų, ir jis, žinoma, sudarysiąs darbo grupę padėčiai išaiškinti…
Betrūktų, kad mūsų valdžia ištiestų ranką sienų revizijos iniciatoriui M. M. Kolionko. Betrūktų, kad dėl jų peržiūros sėstų už derybų stalo su Lenkijos diplomatijos vadovu Radoslavu Sikorskiu, kuris 2009 m. sukėlė tarptautinį skandalą, televizijos eteryje atvirai neigęs Vilniaus krašto okupaciją. „Lietuva mano, kad mes tarpukariu okupavome Vilnių, o mes taip nemanome“, – tada pareiškė R. Sikorskis. Betrūktų, kad koks mūsų užsienio reikalų ministras vėl imtų ir atsiprašytų Varšuvos už 1920 m. agresijos tikslų nesupratimą…
Teisus R. Varanauskas, kad įpratę laukti informacinio karo kanonados iš Rytų, mes pražiopsome jį iš Vakarų flango. O gal jį skatiname?
Česlovas Iškauskas, www.alkas.lt