Julius ir Anelė Nevuliai, susituokę 1960 m., apsigyveno Juliaus dėdės (mamos brolio) tėviškėje Lumbiuose, kur anksčiau gyvenę Valukoniai. Anelė kilusi iš Vidugirių, o Julius – iš Žvikelių. Lumbiuose kažkada gyvenę broliai Valukoniai. Jie pasidalijo žeme, tik vieno namuose pavardė keitėsi, o kito ne. Valukonių gimtinėje, toliau nuo pagrindinio kelio, iki dabar ūkininkauja Vito sūnus Stasys Valukonis. Kitoje sodyboje, arčiau kelio, kur atskirta nuo tėviškės 7 ha žemės kaip „dalykas“, buvo įsikūręs Antanas Valukonis. Jis vedė Katrę Tumelytę iš Punsko kaimo ir statėsi trobesius. Gyveno čia iki 1941 m., kuomet užsirašė išvykti į Lietuvą. Išvykusiems teko pagyventi kiek laiko prie Alytaus, Kaniukų kaime, su Katrės tėvu Juozu ir jos broliu Jonu bei jo šeima. Paskui turėjo vykti prie Marijampolės. Katrė su vyru ir dviem dukrelėm apsigyveno vokiečio paliktame ūkyje Šunskų kaime, kur gyveno iki mirties.
Kai laikui bėgant uždrausta pereiti sieną, teisėtiems šeimininkams nesugrįžus daug ūkių pasiliko laisvų. Lumbiuose nesugrįžusių iš Lietuvos Valukonių vietoje apsigyveno Anelė ir Julius Nevuliai su Juliaus sese Ona. Ji vėliau išvyko į Ameriką ir ten ištekėjo. Anelė pasakoja:
– Turėjome perstatyti senus namelius. Žemės – tik 7 ha. Laikui bėgant dar nusipirkome.
Išvykusių į Lietuvą Valukonių atvažiuodavo gimtinėn, į šiuos namus, dukros, gal daugiau kartų Eliutė.
Užauginome du sūnus. Daug statėm, kai ūkininkauti ėmė mūsų sūnus Vitas. O neseniai jis perdavė ūkį savo sūnui Dariui. Pastarasis atsisakė valdiško darbo, sugrįžo į kaimą, vedė, pasinaudojo jaunoms šeimoms teikiama valstybės parama. Kieme jau penki traktoriai. Karvių visada laikėme po devynias, nes tiek yra joms vietų. Anksčiau kiaulidėse auginome penimius. Dabar Darius pavertė jas gyvulių tvartu ir laiko buliukus. Superka visai mažus, atskirtus nuo karvės, ir augina mėsai. Gražiai prižiūri su savo tėvu (mūsų sūnum) ir sykiu gyvenančiu dėde (kitu sūnum) ūkį. Mes su vyru jau pensininkai. Nesikišame į jaunų reikalus, bet kai reikia – padedame ar darže, ar troboje. Kieme visi vyrai – senelis, sūnūs, anūkas.
Kalbame lietuviškai, skaitome knygas, nuolat prenumeruojame „Aušrą“, domimės savu kraštu. Perskaitėme visas Punske išleistas knygas. Labai patiko.
Gera gyventi su šeima kaime. Nesinorėtų niekur keltis. Vyro sesuo ne sykį kalbino atvykti į užjūrį, bet kažkokia baimė persekiojo tik pagalvojus. Jos čia su šeima laukdavom atvykstant, bet mes niekad nesiryžom tai didelei kelionei.
Noriu pasakyti, kad vertiname žemę, tinkamai ūkininkavome. Labai prastai valstybė mokėjo už kiaulieną. Ūkininkas gaudavo po 3,60 zl už 1 kg, kai penimis 100 kg, tai kas per pinigai – už pusmečio meitėlio auginimą vos 360 zl. O pašaras juk nemažai kainuoja, jau neskaitant savų maltų grūdų, savo darbo, savo (ne pirktų) paršelių. Todėl vis mažiau laikoma kiaulių ne tik mūsų ūkyje, bet ir kitur, nes neapsimoka.
Šarvarkas
Šiemet pavasaris lyg ir ankstyvas, anksti išgirdome vieversėlį. Rytais, kol žemė pašalusi, galima įvažiuot į rugių lauką ir sėti trąšas augalo šaknims sustiprinti. Gražiai sužaliavo žieminis javas. Daugiausia kvietrugiai, nors kiti tai prisivežė iš Lietuvos ir pasėjo didelio grūdo avižų.
Šiemet buvo lengva žiema, mažai sniego, šalčio. Sakoma, kad kenkėjai neišnyksta, kai mažai šąla. Bet neišmirko ir nenušalo žieminis javas. Anksčiau tai iššusdavo ar išmirkdavo per atlydžius pavasarį, kai staiga ištirpdavo daug sniego. Pagal prognozes gali būti vėsoka vasara, nors kiti pranašauja karščius ir net sausrą. Baisu ir perkūnijų, ir karščių, ir liūčių, vėtrų. Bet gyventi reikia. Vis kaip nors ištversime. Norisi, kad jauniems būtų lengviau, kad nebėgtų iš kaimo, bet kad visaip būna. Reikia mokėti džiaugtis tuo, ką turi.
G. Pakutkienė, punskas.pl