Makauskų dvaras, kartais vadinamas Piliakalnių, buvo Kalvarijos savivaldybės Liubavo seniūnijos Makauskų kaime, prie kelio Akmenynai–Pagraužiai. Pirmieji dokumentai, kuriuose aptinkamos žinios apie šį dvarą, siekia XVI a.
J. Reitelaičio išlikusiame rankraštyje „Nemunaičio didgirio smulkiosios karališkos gyvenvietės dvareliai Paprūsėje“ rašoma: „Gardino pakamorė, Perstūno laikytojas, Nemunaičio girininkas Grigorijus Masalskis, matydamas, kad Prūsijos savavaliautojai lenda į Nemunaičio girią ir daro valdovo iždui žalą šaudydami žvėris ir darydami kitokius nuostolius, davė Bogdanui Verbauskui 12 valakų nekirsto miško brūzgyną, vadinamą Piliakalniai, esantį prie Kristupo Radvilos, Biržų ir Dubingių kunigaikščio, dvaro sienos, kurią sudaro Merkinės ir Nemunaičio didgirių skiriamoji biržė, Seinų ir Vižainio sienos. Iš girininko gautą raštą B. Verbauskas nusinešė pas karalių, kuris patvirtino 12 valakų nekirsto miško žemės laikinį, kurį vadino Piliakalniai, leidžiant iškirsti mišką ir įdirbti laukus, apgyvendinti žemdirbius ir naudotis žeme, kol gyvas bus pats ir jo žmona Sofija Klimotaitė. Už naudojimą to gabalo valdovo iždui nieko daugiau nereikės mokėti, tik saugoti ir ginti nuo įsibrovėlių. Privilegija rašyta 1593 m. gegužės 14 d.“ ( VVU RS. F. 102. B. 106. L. 41).
Makauskai istoriniuose dokumentuose
LDK Trakų vaivadijos padūmės 1690 m. registro mokestiniame sąraše jau įvardijamas naujai įsikūręs Piliakalnių kaimas (Noviny Pilokalska, z Piliokalnia), kuriame yra vienas dūmas, o jį valdo Pavelas Makauskas. Tikėtina, kad iš Piliakalnių laikinio išaugęs Piliakalnių dvaras dėl ilgai jį valdžiusio šeimininko pavardės vėlesniais laikais pradėtas vadinti Makauskų dvaru ( Metryka Litevska Rejestr podymnego WKL Wojewodstwo Trockie 1690 roku. L. 66).
1738 m. dokumentuose rašoma: „Tarp smulkiųjų karališkųjų žemės valdų, dvarelių ir kaimų Nemunaičio girininkijos paprūsės dalyje yra laikinys Piliakalnis, kurį karaliaus pavedimu laikė Pavelas Bronišas Makauskas (Makowski). Jam prirašytas tik vienas dūmas, iš kurio kariuomenės reikalams kasmet mokama žiemos mokesčio 14 zl ir kvartos 10 gr. Visas laikinys užėmė 7,5 valako ir turėjo kaimelį. 1738 m. žemės laikytojas turėjo pasėjęs 3 Vilniaus statines rugių, 1 statinę miežių, 1 statinę avižų ir prisišienavęs 20 vežimų šieno. Visus javų plotus sėja ir derlių nuima samdiniai, o ūkio reikalams kasmet dar nusiperka po 50 vežimų šieno. Pavelas Makauskas atkreipia mokesčių komisijos dėmesį, kad Piliakalnių laikinys ir Papiliakalnių kaimas, esantys Kalvarijos parapijoje netoli Šešupės, duoda menkas pajamas“ ( VVU RS. F. 102. B. 106. L. 41).
1765 m. rugpjūčio 23 d. protokole Nr. 67 pateikti šie duomenys: „Hiberninis dvaras Piliakalniai yra Nemunaičio girininkijoje, Liubavo parapijoje. Jo trijuose sėjomainos laukuose yra 15 valakų žemės su ypatinga pieva, vadinama Bebrine (Bobryne). Piliakalnių dvarą valdo totorius, kariškis, vėliavininkas Juozas Chlembikas su žmona Felicija Ulonaite-Baranauskiene-Chlembikiene. Turi 10 žemdirbių valstiečių, dirbančių po 2 dienas per savaitę, du daržininkus, dirbančius po 1 dieną. Dvarelio pajamos nurodomos tokios: Bebrinėje prišienaujama 40 dvikinkių vežimų šieno po 2 zl, iš žydo gaunama už karčemos nuomą 15 zl, už 3 Karaliaučiaus keliones po 10 zl, pasėjama 11 ir ¼ statinės rugių po 16 zl, žirnių ¼ statinės po 16 zl, miežių 6 ir ¼ statinės po 12 zl, grikių ¼ statinės po 8 zl. Iš viso 442 zl. Išlaidos – 142 zl. Valdytojui lieka 300 zl. Iš jų kvartos mokestis – 75 zl“ ( VVU RS. F. 102. B. 106. L. 43).
Prūsijos sudarytame XIX a. pr. Sūduvos žemėlapyje pažymėta, jog Makauskų kaime, nutolusiame nuo Kalvarijos 12 varstų, yra 9 dūmai, 2 valstiečiai kampininkai, karčema, netoli Asijavičiaus ežero – Makauskų palivarkas. Sodybos išsidėsčiusios dviejose vietose. 1827 m. Makauskų kaime buvo 13 dūmų, 87 gyventojai, 1882 m. – 28 dūmai, 140 gyventojų, palivarke – 7 dūmai, 73 gyventojai. Piliakalnių dvare 1897 m. gyveno 18 lietuvių ir 15 lenkų (Slownik geograficzny Krolestwa Polskiego. T. 5. P. 935).
1923 m. dvare gyveno 41 žmogus, o Makauskų kaime 9 šeimose 51 žmogus (VVU RS. F. 102. B. 106. L. 43).
Dvaro valdytojai – kilmingų bajorų palikuonys
1903 m. Makauskų (Piliakalnių) dvarą nebrangiai, už 25 000 rub., iš Jono Zaleckio (Ivan Zaleski) nupirko Stanislovas Skotnickis. Jo žmona Liucija Verbickaitė-Skotnickienė, kilusi iš Varšuvos. Skotnickiai 1905 m. susilaukė vienintelės dukters Liucijos.
S. Skotnickio vaikaitis Stasys Goštautas savo prisiminimuose apie senelį rašo: „Jis turėjo būti tikras šlėkta, šimtaprocentinis lenkas, lietuviškai turbūt nemokėjęs. Visa šeima buvo uolūs katalikai ir Lenkijos patriotai. S. Skotnickis buvo turtingas Gardino gubernijos dvarininkas. Turėjo labai didelį dvarą, gal apie 2000 ha žemės, kurį, atrodo, per vieną naktį pralošė, nes buvo aistringas kortuotojas. Mama sakydavo, kad senelis, kurio nepažinojau, nemokejo ūkininkauti tokiame mažame 237 ha Piliakalnių dvare.
S. Skotnickis save laikė svarbiu Liubavo valsčiaus gyventoju, vaizdavo didelį poną, nes jo motinos Anielos Lesčinskos kilminga giminaitė Marija Lesčinska buvo Prancūzijos karaliaus Liudviko XV žmona, ji palaidota Paryžiuje. Jo tėvas Aleksandras Skotnickis kilęs iš garsios lenkų bajorų giminės. Skotnickių koplyčia yra Krokuvoje. Vieno šios giminės atstovo Michailo Skotnickio portretas eksponuojamas Krokuvos nacionaliniame muziejuje. Jį 1806 m. nutapė prancūzų dailininkas Chavier Fabre.
Skotnickiai turėjo turtingą biblioteką. Skaitydama knygas mano mama Liucija įgijo literatūrinių ir socialinių žinių. Ji, rodos, buvo baigusi gimnaziją Varšuvoj, gerai mokėjo prancūziškai. Todėl originalo kalba skaitė Stendalio, O. Balzako, G. Flobero ir kitų garsių prancūzų rašytojų knygas. Taip pat labai mėgo rusų rašytojus, ypač F. Dostojevskį. Įvykus Spalio perversmui, ji buvo susižavėjusi komunizmu, kurio dėl ateistinių dogmų greit atsisakė. Deja, biblioteka ir visi namai Piliakalnių dvare buvo sunaikinti 1944 m., rusų ir vokiečių karo metais.
Senelio nepažinojau, o močiutę mažai teprisimenu. Labiausiai atmintyje išlikęs pasimatymas su ja karo metais, kai mane pasitiko geležinkelio stotyje, tik nepamenu, ar Varšuvos, ar Vilniaus“.
Liubavo bažnyčios šventoriuje, garbingoje vietoje, kiekvieno praeivio dėmesį patraukia neįprastos formos pilkas paminklas, kuriame nurodyta, kad čia palaidotas Stanislovas Skotnickis (Stanislaus Skotnicki), gimęs 1862 m. vasario 25 d., miręs 1938 m. kovo 28 d. Čia pat 1944 m. palaidota jo žmona Liucija Skotnickienė. Šalia S. Skotnickio paminklo yra nedidelis paminklas, papuoštas angeliuko bareljefu, įrašas neišlikęs. Vietiniai gyventojai teigia, kad čia gali būti palaidoti dukros Liucijos ir žento Vaclovo Goštautų prieš laiką gimę ir neišgyvenę vaikai.
Algimantas Babeckas, suduvosgidas.lt
(Bus daugiau)