Pasakoja Veronika Kmieliauskaitė-Valukonienė
Mano vaikystės Velykos prabėgo karo metais. In Lietuvų važavom su kitais, kap man 12 metų buvo, ėj jau trylikci. Nebuvo galimybės kap tai švysc, ba buvom ne an savo. Turtelis mūs, Kmieliauskų, kad ir nekokias, alia kiek tai pasėmėm, o kiek likį buvo, ca kiek tai Juodeliškėj. Vežiman, inkinkytan dzviem arkliais, kap in Lietuvų – tai sėdos sana močutė ir viso dešimcis mūs. Su mumi buvo tėvelio sasuoj – tetuki jų vis vadzinom. Ji tai visadu ty kap turėj pinigų, tai kap aglukė an Kalėdų, tai kad pripirks tetukė saldainių blizgancais popierukais, apkara aglukės šakas. Priperka angelukų galvukių, tai darėm jiem suknukes ir kabinom tepgi an aglukės.
Lietuvoj 1941 metais vežė moterų kuperus su užciesimais, skotercom, ricimais audzinių – palikom važuodami juos, tuos kuparus, Galiniuosa pas Kraužlius. Paskui kap priraikė, atėjom prašyc, kad ko duot išsiimc. Alia pamenu, kap pasakė: „Vaikeli, nieko nenorėk, ba viskas surašyta.“ Ir cikrai už tai, kad ciej Kraužliai slaugė partizanus, tai jiem konfiskavo viskų ir mūs tuos kuperus, pas juos paliktus an pralaikymo. Mano mama turėj net du kuparus, skaitėsi bagotesnė su gerasniu pasogu. Viskas jos išausta – pilni kuparai liko kiciem, labai pergyveno, škadavoj savo procos.
Mama mūs visadu nešoj andarokų ir pajuostį, tokia mada tadu – kelnių moteros nežinoj. Turėjom ne cik maldaknyges, pas mus nebrokau knygų ir pas mus vis buvo ir laikraščų, ba tėvas mylėj labai skaicyc. Va net parodzysiu – maldaknyges ir dabar savo turu, kap prie Pirmos komunijos gavau šitas maldaknyges, tai va jau kiek metelių… Per karų mūs namuosa gyveno lenkas, tai kiek tai knygų sudegino, nor svarbesnes tai tėtė buvo pasiėmis su savim in Lietuvų. Pirmos komunijos iš mūs kaimo buvo ir daugiau, tai an pamokymų tai vienų tėvas nuveža, tai kitų. Sainuosa prieš II karų priėjau prieg Pirmos komunijos.
Kap prieš rezurekcijų, tai papuošc padėdavom kapų koplyčukėj – kap Jėzus miris. Lotyniškos pamaldos buvo su lietuvišku pamokslu 12 valandų. Priguli, kokios: ar ankscyvos, ar vėlyvos Velykos, alia po Velykų ganyc raikėj. Jei vėlyvos – šilta, žolė paaugus, čėsas išgyc iš tvartų gyvulius. Pas mus, kiek pamenu, tai rišo karves, neteko ganyc. Ūkis mūs viduciniškas, su 12 ha žamės.
Iš mergaitių aš, Veronika, buvau vyrausia. Prieš karų man jau buvo 10 metų. Tį kap pastaikė, kad iš mūs šūlnio „pabėgo vanduoj“, tai iš kaimynų po vieno viedro panešu, pasylsiu ir vė nešu. Paskui nėšiai an pecies – po du nepylnus viedrus vandenio nešau. Pas mūs arcimiausius kaimynus Masionius tepgi nebuvo šulnin, alia kap jiej iškasė gerų paskui šūlnį, tai iš jų jau man buvo arcau parnešc vandenį. Viedrai buvo palyvoci in pienų, o blėciniai – in vandenį.
Velykų vieni laukia, kici nelabai. Buvo turtingesnių, alia ir vargšų nebrokau. Velykom, kiek pavelino kišanius, kepė mama pyragus, margucus margino krikštavaikiam visadu. Kap vaikščoj valaunykai, tai visadu buvo jiem ko duoc – būlkos, kiaušinių.
Kap cik šventa dziena – vis in bažnyčų, neaplaidom pamaldų, nor nuog mūs toloku – iki Sainų 9 kilometrai. Velykų taikėsi visokių: ir šiltų, ir šaltų, su daug sniego, o jei kadu nenuveidzinėjom, jei keliai baisiai užpuscyci, tai tėvas ėmė in rankas maldaknygį ir ražančų, visus mus susodzina, ir poteravom sykiu glasniai ražančų. Kožnam tėvai buvo nupirkį medalikucį, knygutes ir po ražančuko. Velykos, kap ir Kalėdos, vis buvo šaimyninė šventė – visi pabūnam sykiu.
Mūs Juodeliškės kaimi daug jaunimo prieš kari buvo – labai dainavom, o po kari buvo mažau, cik Agurkių du vaikiščai, Vaznelių dzvieje, Masionių keli. Vaikiščų daugiau nei mergiščų. Pas mus daugumoj rinkosi. Vasarų, kap šilta, tai an mūs kiemo šokis kokias, tai žaidimas. Daug dainų mokėjom ir dainavom. In kitus kaimus rinkomės pas mus ir ėjos tepgi su dainu. Alia kap ateina gavėnia, tai šventas daiktas, dalykas. Namuose mano pareiga – skaicyc vis kas vakaras Jėzaus kancų. Tai skaitau ir tep insigilinu, būdavo, kad net graudu. Ir tep paskui jaucies, kad norėtai būc kuo gerausia.
Labai mylėjau skaicyc. Prieš kari keturis skyrus pabeigiau, o paskui lietuviškai tai paci per savi kiek skaitiau. Skaicyc tai ir lenkiškai, ir lietuviškai neturėjau bėdų, gerai skaitiau, nebuvo skyrtumo. Dar cik ražančų daugiausia poteraunu ir tankiai rankose laikau.
Gavėnioj visur kūlimo buvo, tai suveidzinėj vieni kiciem padėc. Paskui reikėj atkūlc. Po darbo in suvėjimus, vadzytus pravadus, tai ir smagu buvo suveic.
Mūs kaimi ir ca aplink vien lietuviai gyveno, o po kari dauguma negrįžo iš Lietuvos ir tode ca jau tadu tep aplenkėjo. O dabar daug marcų ir žantų iš lenkiškų šaimynų, tode sumažėj labai lietuvių ca aplink. Mūs marci tai paaina nuog Lipsko, baltarusė, tai va jos – marcos – giminėj visadu margucus margyta, viena iš jų net už margucus laimėj an visos Lenkijos pyrmų vietų.
Velykinius valgius tai suruošdavo mama vis iš anksto, o parėjį iš bažnyčos cik atšyldzydavo. An Velykų stalo buvo kiaušinių, mėsos, pierago. Gėrė arbatų. Virė Velykom kumpį, skobukių, skilandzį prapjauna, kopūstų. Visi in bažnyčų an rarotų, o vienas lieka namie, valgį pašyldo, bulvių virė, kad ir su lupynu arba skustų.
Da prisminiau kunigų Vincentų Astasevičų, kap kalėdoj prieš karų. Jis nelabai sveikas buvo. Kol pas mus atvažuoja, tai visai tamsu būdavo. Sykį pravėris duris sako: „Tep skubinaus, kad cik graicau pas Jus, Kmieliauskus, tai nor ilgiau sušiltau ir užvalgytau…“ Pamenu, kap sakė: „Yraus, yraus, kad cik pas Kmieliauskus…“ Mes visadu pavaišydavom kunigų. Kode? Mažu tėvas saltyšus buvo… Tep liko man atmintin jo pasakymas. Da sakydavo: „Kap per Velykas būsi graita, tai cielus metus gerau aisis.“ Ir jam vierinau vis.
Likus trim dzienom iki Velykų pradėdavom margyc kiaušinius. Su mūs tetuki daugiausia marginom margucų. Da kaimynė Masionių mama, tai arcimiausia mūs kaimynė, gražai margino, tai pamokino tepgi mani margyc. Margucus visadu dažėm pakaršcytu vašku an pagaluko insmeigtu cvekucu su galvuki. O kap numarginam, tai mama merkė in kvarbukį iš cibulių lukštų. Jau ankscau lukštai būna užšucyci karštu vandeniu ir raikia dėc jan kiaušinius, kap atvėsta.
Po rezurekcinių mišų suvalgį kožnas savo namuosa ankscyvus pusrycus, rinkomės daugiausia pas mus, mūs namuosa, ir rangėmės (visokiais angelukais, velniukais, su žvaigždi, da kokiu muzikantu) in valaunykavimų. Ėjom nuog stubos in stubų ir dainavom, o paskui giedojom.
Jauna šeiminynke, neiki da miegocie,
Mes, pavargį bernužėliai,
Atėjom pagiedocie.
Nei pavalgį, nei prigėrį,
Nei kašalin prisidėjį.
Neškit visko pilnų rėcį,
Mes turėsim kur padėcie.
Jūs, mergaitės lelijėlės,
Baltų drobių audėjėlės,
Jei neduosit – netekėsit,
Po palėpiu supelėsit.
O jei duosit ir žadėsit,
Tai jau šitų rudenėlį ištekėsit…
G. Pakutkienė, punskas.pl