Labai seniau žmonės gerbė medzus, sodzino ir saugojo. Jau jei šakas, tai nukritusias arba apdzūvusias paranka. Jas tai kūrino, o medzų tai stengėsi nekirsc, nepjauc. Pamenu, kap vaikystėj su tėvuku nuvažuosim in Žagarų bognus, tai kap dabar matau – tėtė priais prieg vieno beržuko, pastovi, prieg kito beržo pažūro iš apacos in viršų ir sako: „Ot gražus beržalis, kap tu jį gali kirsc? Lapo nelupkit, vaikai, neskrauskit medzų, kap nėra raikalo, tai be raikalo nekirskit nei šakų, nei lapų neskynkit.“ Pamenu iki dabar jo tuos žodzus.
Apeis, apeis savo miškų, jei kokį padzūvusį arba jau kraivų pamacis, tadu cik paduoda man pielos vienų galų ir sakydavo: „Labai škada, alia jau neaugs šitas, o jo vietoj jaunų medelį pasodzysim.“ Tadu cik, rodos, su skaudancu šyrdzu veža namo tokį kreivuolį, o daugiau tai šakų pasrankam.
Dėl medzų gerbimo ne sykį atkreipiau dėmesį jauniem ar ir vaikam. Va sykį matau – su lazdu vaikinukas aina ir mataškoja, muša medzo šakas, lapus numušdzinėja ir toliau blogai elgiasi. Priainu ir sakau: „Kaži kad tep tau kas per rankas uždrožtų, ar neskaudėtų? Žinok, medzis irgi turi šyrdzį, viskų jauca.“ Žinokit, padėjo. Kitų sykį suscinku jau su sasuti ir tų pacį jis jai sako, kų neseniai jam aiškinau. Tai man palangvėjo, kad pamoka prisidavė. Raikia gerbc medzus, nes teikia deguonį, valo orų, katris labai užterštas nuog daugumos mašinų.
O vadzinamuosa bognuosa tai visas Žagarų kaimas kasė talkom vis dūrpes pavasarin. Užtai dabar pylna dūrpinių, ba iškasus dūrpes liko duobės ir priaidavo vandenio. Menkai kūrinosi ir menka šiluma buvo, žiemos gilios, raikėjo nemažai pašalc. Dabar daugelis mano metų su reumatu, skaudancais sąnarais. Alia buvo pūkiniai patalai, apsiklostai, o stuboj šalta, kap kvėpuoji – tai cik garai aina.
Užrašė Eugenija Pakutkienė, punskas.pl